Tai dešimt Deivės Šakti (Šventosios Motinos) pasireiškimų, jos išminties ir veikimo atspindžių, kurios visos vadinamos Mahavidijomis (Maha – didžiosios, Vidya – dvasinis mokymas). Tai svarbūs sąmonės lūžio, persikeitimo ir dvasinio pažinimo keliai, visi kartu sudarantys tantrinę austuvą. Jos neišreiškia lengvo, patogaus dvasinio kelio: dažnai atitinka tam tikrą ribinę būseną žmogaus likime, tačiau kai kurios turi rūsčius, o kitos švelnius pavidalus. Tantriniame kelyje jos laikomos gyvosiomis sąmonės jėgomis.
Tad dešimt Mahavidijų (didžiosios tantrinės išminties deivių) draugiją sudaro šios dievybės, kurių kiekviena atstovauja skirtingą dvasinio pažinimo ir Visatos agnos (energijos) atspindį:
Kali– pirmoji Mahavidija, laiko, perkeitimo ir pabaigos deivė. Ji išreiškia ego mirtį ir išsilaisvinimą.
Tara– gelbėtoja ir vedlė per gyvenimo vandenyną. Ji siejama su garsu (mantra) ir gebėjimu saugiai pervesti esybę į kitą būvį.
Tripura Sundari (arba Šodaši) – trijų pasaulių grožio deivė. Ji atstovauja aukščiausią palaimą, tobulumą ir darnią kūrinijos sąmonę.
Bhuvaneshvari– Visatos valdovė, kurios kūnas yra pati erdvė, pasaulio gimda. Ji išreiškia begalybę ir medžiaginio pasaulio pasireiškimą erdvėje.
Bhairavi– rūsčioji deivė, įkūnijanti deiviškąją ugnį, drausmę ir perkeičiančią galią.
Chhinnamasta– save nukirsdinusi deivė, išreiškianti visišką pasiaukojimą, gyvybinę agną (kundalini) ir dvilypumo įveikimą.
Dhumavati– našlės pavidalo deivė, atstovaujanti tuštumą, netektį, atsiribojimą ir išmintį, kuri gimsta per kančią ar praradimus.
Bagalamukhi– deivė, turinti galią nutildyti ir sustingdyti priešus bei klaidingas mintis, išreiškianti kalbos ir proto galias.
Matangi – laiikoma tantrine deivės Sarasvati skvarma ir globoja žinias, meną, deivirpą/muziką bei iškalbą, valdo kūrybinę išraišką, todėl ją dažnai garbina meno žmonės, siekdami meistriškumo ir įkvėpimo.Tikima, kad Matangi suteikia galią valdyti priešus, pritraukti kitus žmones savo iškalba ir pasiekti giliausią vidinę išmintį.
Kamala – (Kamalatmika) – tantrinis deivės Lakšmės pavidalas, siejama su palaima, dvasiniais ir medžiaginiais turtais, vaisingumu, sėkme ir dvasiniu klestėjimu.
Kiekviena šių deivių laikoma Adišakti (pirminės agnos) apraiška, o jų visuma padeda per pratybas suvokti visus gyvenimo pasireiškimus – nuo siaubo iki palaimos.
***
Garbinant dešimt Mahavidijų, naudojamos ypatingos mantros (šventieji garsai) ir jantros (mistinės geometrinės skvarmos). Kiekviena deivė turi savo ypatingą „garso kūną“ ir „geometrinę buveinę“, padedančią prisijungti prie jos deiviškosios agnos.
Per pratybas jos pasirodo ne vien Deivėmis, tačiau sąmonės lūžiais, slenksčiais, kuriuos perėjus atsitinka nauja sąmoningumo kokybė.
Mahavidijų ratas
Šį ratą galima suvokti kaip ribinių būsenų seką, per kurias sąmonė miršta, išsiskaido, persitvarko ir įgauna naują kokybę.
Darbas su šiomis būsenomis yra ne tiesiog meditavimas, o greičiau prajautimas, atskleidimas to, kas jau yra. Todėl svarbi yra ir atspindžių (Deivių) seka:
- KALI – Pašventimas į pabaigą. Kryptis: mirtis, laiko nutrūkimas, ego griūtis;
Pratybos: Tyla + lėtas kvėpavimas;
Ištara (ne mantra): „Aš paleidžiu tai, ko nebėra.“
Kūno pojūtis: žemės trauka, sunkumas
Be Kali – sąmoningumo ratas neatsidaro
- TARA – Perėjimo globa. Kryptis: baimės peržengimas, vedimas per nežinomybę
Pratybos: Lėtas vaikščiojimas;
Balsu tariama TAR (ne „Om“), leisti balsui nešti, ne valdyti.
- TRIPURA SUNDARI – Dermės atkūrimas. Kryptis: darna po lūžio, grožis po griūties;
Pratybos: balsas + paprastas ritmas, stebėti, kada užgimsta maloni būsena be prisirišimo.
- BHUVANESHWARI – Erdvės pašventimas ir suvokimas. Kryptis: „Aš esu erdvė, kurioje viskas vyksta“
Pratybos: Rankų išskleidimas, kvėpavimas 360° erdvėje.
Jokių žodžių. Tik buvimas.
- CHHINNAMASTA – Savęs „perkirtimas“, agnos lūžis. Kryptis: agnos srauto paleidimas, sąmonės srauto persijungimas;
Pratybos: Staigus įkvėpimas → ilgas iškvėpimas. Kūno judesys (be proto plano)
Atsitinka: drebulys, ašaros, juokas.
- BHAIRAVI – Ugnies pratybos ir drausmė. Kryptis: valia, asketizmas, vidinė ugnis;
Pratybos: Tvirtas stovėjimas, akys atmerktos, kvėpavimas per nosį, ritmingas, jokio judesio.
- DHUMAVATI – Tuštumos priėmimas. Kryptis: netektis, nieko nebuvimas, buvimas „nieke“;
Pratybos: sėdėjimas, jokios mantros, leisti kilti nuoboduliui, liūdesiui, tuštumai, tai išminties branduolys, ne „depresija“ ir nusiminimas, o sąmoninga būsena netektyje ir nieko neBuvime.
- BAGALAMUKHI – Sustabdymo galia. Kryptis: kalbos ir minčių užšaldymas;
Pratybos: Staigi tylos akimirka lyg suplojus delnais, rankų ir kūno sustingimas ten, kur ji yra dabar, mintis „sustingsta“.
- MATANGI – Balsas, kuris nepaklūsta, savaimingas garsas;
Kryptis: mantra, deivirpa/muzika, anarchiškas/savaimingas garsas.
Pratybos: balsas be taisyklių, garsas iš pilvo, ne iš proto.
- KAMALA – Įsikūnijimas; Kryptis: palaima, gausa, buvimas pasaulyje, ramybė.
Pratybos: dėkingumo veiksmas, dėkingumo pajauta: žemė, maistas, vanduo…
Esminė taisyklė: šios šventosios Mahavidijos negali būti kažkaip „įjungtos“, jos yra prajaučiamos, keliant savo sąmoningumą ir pajautą. Gyvenime tai yra būsenos, kurias jogas gali stebėti ir per pajautą įgauti naują sąmoningumą, kuris padeda pereiti slenksčius.
Tad dabar pažiūrėkime į Mahavidijas per žmogiškas, gyvenimiškas aplinkybes.
KALI – viskas sugriuvo
Agna: žmogus, kuriam per vieną akimirką lyg sugriūva visas gyvenimas: ateina mirtys, skyrybos, bankrotai, netektys. Nebėra prie ko grįžti.
Esmė: ne skausmas, o pati pabaiga.
Kali nėra kančia – Kali žymi pabaigą, kai grįžimo nebėra.
—
TARA – perėjimas per chaosą, betvarkės lauką
Agna: Tas pats žmogus pasijunta gyvu, bet nežino – kur, kaip, kodėl,,, kas toliau?
Kažkas jį neša per tamsą: balsas, kelias, ranka, lyg savaime…
Esmė: ne žmogaus sprendimai, o vedimas.
—
TRIPURA SUNDARI – grožis po griūties
Agna: Po ilgo sielvarto staiga pamatai saulę, veidą, garsą –
ir supranti: gyvenimas dar gali būti gražus ir viskas jame yra gražu.
Esmė: ne malonume, o pusiausvyros atgavime.
—
BHUVANESHWARI – „aš telpu“
Agna: Stovi lauke ar ant kalno ir jauti: tu esi pasaulyje kaip erdvė.
Esmė: ne jausmai, o platybė, erdvės pojūtis ir tapatumas jai.
—
CHHINNAMASTA – staigus lūžis
Agna: Akimirka, kai žmogus nebegali būti toks, koks buvo. Ir nėra pasirinkimo – tik persijungimas ir jo neišvengiamumas.
Esmė: ne trauma, o nutraukimas.
___
BHAIRAVI – stoviu, nors skauda
Agna: Kareivis, gelbėtojas, motina – kuris stovi ir daro, nors viduje gali degti skausmas, jausmai.
Esmė: ne pyktis, o valia.
___
DHUMAVATI – viską praradęs žmogus
Agna: Žmogus, kare praradęs šeimą, vaikus, namus, turtą. Nebėra už ko laikytis.
Nebėra ateities matymo. Tiesiog – gyvas.
Esmė: ne nusivylimas, o tikrovės priėmimas.
Kodėl tai Dhumavati, o ne Kali? Kali = įvyko pabaiga, Dhumavati = gyveni po pabaigos.
___
BAGALAMUKHI – „Stok“
Agna: Akimirka, kai žmogus pasako: „Užtenka. Dabar – ne.“ Tai gali būti:
sustabdyta kalba, nutrauktas pykimasis, nebeleidžiama minčiai tęstis
Esmė: ne ramybė, o pats sustabdymas.
—
MATANGI – balsas iš užribių iš kažkur
Agna: Žmogus, kuris pradeda kalbėti ar dainuoti ne taip, kaip reikia,
bet taip, kaip yra. Po tylos, po užspaudimo.
Esmė: ne kultūra ir menas, o tikrumas.
—
KAMALA – paprastas gyvenimas
Agna: po visko – valgai, miegi, dirbi, myli. Be didelių sumanymų ir siekių „kalnus nuversti“.
Ir tai yra akimirkos, kasdienybės palaima.
Esmė: ne „laimė“, o buvimas dabar ir „įsikūnijimas“ naujoje kokybėje.
***
Pabaigai pasakojimas apie žmogų, praėjusį visas šias būsenas. Gal būt dalyje to kelio atpažinsite ir dalelę savęs.
Jis gyveno taip, kaip gyvena dauguma.
Turėjo vardą, planus, rytojų…
Lyg ir žinojo, kas jis yra.
Kol vieną dieną viskas baigėsi.
Ne pamažu. Ne švelniai.
Tiesiog – baigėsi, bumbtelėjo,
Ir nebebuvo į ką grįžti.
Nebebuvo galimybės taisyti.
Tai, kuo jis buvo, liko už nugaros.
Jis ėjo toliau ne todėl, kad norėjo,
o todėl, kad pats ėjimas vyko.
Buvo tamsu. Buvo neaišku.
Kartais atrodė, kad jį kažkas neša –
ne rankomis, ne žodžiais,
o pats savaiminis judėjimas…
Jis vyksta.
Ilgainiui pastebėjo:
skausmas lyg atsitolina.
Kvėpavimas sugrįžta.
Ir jis gali stebėti.
Tarp skausmo ir stebėtojo yra erdvė,
Kartais net pasirodo grožis –
ne tas, kurio jis ieškojo,
o tas, kuris atsiranda pats.
Ir jis gali grožėtis.
Tada jis išėjo į atvirą vietą.
Lauką. Kalną. Platybę.
Ir pirmą kartą pajuto:
Jo bėdos tvinksi kažkur viduje,
Atsiliepdamos kūne.
Tačiau pasaulis – daug didesnis.
Jis ir ta erdvė yra viena.
Ir jis galėjo taip būti.
Bet buvo ir akimirka,
kai jis suprato:
tikrai nebegyvens taip, kaip gyveno.
Nebeišeina. Kažkas pasikeitė.
Ne todėl, kad nusprendė.
O todėl, kad tiesiog nebeišėjo.
Kažkas viduje nutrūko.
Ir kelio atgal neliko.
Tada jis stovėjo, ilgai stovėjo.
Ne gražiai. Ne didvyriškai.
Tiesiog stovėjo ir darė tai, ką reikėjo daryti,
nors viduje degė skausmo ugnis. Ji degino.
Vėliau atėjo laikas, kai nebeliko net šito.
Nebuvo vilčių. Nebuvo ateities vaizdo.
Nebuvo klausimų. Buvo tik buvimas.
Plikas. Tuščias. Bet Gyvas.
Ir būtent tada,
kai nebuvo už ko laikytis,
jis pajuto:
galiu sustabdyti.
Ne pasaulį. Ne kitus.
O bent vieną mintį.
Vieną žodį. Vieną postūmį.
„Stok.“…
Iš tos tylos,
ne iš proto,
o iš gelmės,
atsklido balsas.
Nei teisingas. Nei gražus.
Bet tikras. Jis skambėjo.
Gal dainavo. Gal verkė.
Gal juokėsi.
Ir galiausiai – žmogus grįžo.
Ne į seną gyvenimą.
Ir ne į naują.
Į paprastą.
Dirbo, ilsėjosi, miegojo.
Palietė kitą žmogų…
Kažkas pasikeitė…
Žmogus netapo geresnis.
Ir ne išmintingesnis taip, kaip tai įsivaizduojama.
Jis nebesiveržia, kur anksčiau veržėsi,
Jis nebeklausia savęs, koks jis pats turėtų būti.
Ir nebesaugo įvaizdžio, kurį reikėtų apginti.
Kai kažkas skauda –
jis jaučia ir sako – skausmas yra.
Kai kažkas baigiasi –
jis paleidžia, nes baigėsi.
Jis nebeskuba užpildyti tylos.
Nebesistengia būti teisus.
Nebesiekia turėti paskutinio žodžio.
Jis žino, kada kur stovėti.
Ir žino, kada nebesikišti.
Žino nežinodamas.
Jis gali būti su kitu žmogumi
nieko jame netaisydamas.
Jis gyvena ne iš vilties,
o iš dėmesio dabartyje.
Jo gyvenimas tapo paprastesnis –
Kažkas pasakytų – tuščias.
Bet jam neberūpi apkalbos.
Ar tai ir yra nušvitimas?
Nušvitimas tik žodis.
O žmogus gyveno už žodžių.
Jo kelias atvedė jį čia, kur nėra kelių.
Jis perėjo lino kančią, dešimt žingsnių…
Žmogus liko.
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
