Išvertus tiesiogiai terminas Teosofija susideda iš dviejų graikiškų žodžių – theos – dievas ir sophia – išmintingas. Iki čia viskas yra teisinga, bet tolesni komentarai apie Teosofiją, kaip taisyklė, nesuteikia aiškaus suvokimo.
Įdomiai šį terminą aiškina Vebsteris (Webster) rašinyje „Dictionary“, kur Teosofija aprašoma „kaip tariamas bendravimas su Dievu ir aukštosiomis dvasiomis, kai fizinių procesų, prilygstančių kai kurių senovės platonikų teurginiams veiksmams, arba cheminių procesų, kuriuos atlieka vokiečių ugnies filosofai, metu įgyjamos viršžmogiškos žinios“.
Tai, lengvai tariant, netikslus ir paviršutiniškas paaiškinimas. Tai, kad misteris Vebsteris priskiria tokias idėjas tokiems žmonėms kaip Ammonijus Sakkas, Plotinas, Jablichas, Porfijus, Proklas, liudija, kad jis arba sąmoningai iškraipo faktus, arba jis prastai orientuojasi vėlyvosios Aleksandrijos mokyklos didžiųjų genijų filosofijoje ir nesupranta jų siekių.
Vogas duoda tikslesnį ir filosofiškesnį apibūdinimą. „Teosofas – teigia jis, – tai tas, kuris siūlo jums teoriją apie Dievą arba Dievo kūrinius, kurios pagrindą sudaro ne apreiškimas, bet paties teosofo suvokimas“. Vadovaujantis tokia pasaulėžiūra galima teigti, kad kiekvienas didis mąstytojas, filosofas ir, ypač, kiekvienas naujos religijos, filosofinės mokyklos arba sektos įkūrėjas būtinai yra teosofas. Tokiu būdu, Teosofija ir teosofai gyvuoja nuo tų laikų, kai pirmieji gimstančios minties blyksniai instinktyviai pastūmėdavo žmogų asmeniniams nepriklausomiems pamąstymams ieškoti savo išraiškos būdų.
Teosofai gyvavo dar prieš krikščioniškąją epochą, nors krikščioniškieji autoriai ir priskiria Eklektinės (eklektika – nekūrybiškas, nederančių ir priešingų dalykų junginys) teosofinės sistemos atsiradimą ir vystymąsi trečiam savo eros amžiui. Diogenas Laertietis pastebi Teosofijos egzistavimą epochoje, kuri ėjo prieš Ptolomėjų dinastiją, ir jos įkūrėju laiko egiptietį Jerofantą. Pot-Amun – tai reiškia žynį, pasišventusį tarnauti Išminties dievui Amonui. Atgaivino gi Teosofiją, kaip liudija istorija, Amonijus Sakkas, neoplatoniškosios (gr. neos – naujas) mokyklos įkūrėjas. Amonijus norėjo sutaikyti visas sektas, tautas ir nacijas į vieną tikrą tikėjimą – tikėjimą vienintele Aukščiausia, Amžina, Nematoma ir Bevarde Jėga, valdančia Visatą, tarpininkaujant nekintamiems ir amžiniems įstatymams. Jis užsibrėžė įrodyti Teosofinės sistemos, kuri iš pradžių buvo identiška visose šalyse, pirmumą; siekė pažadinti žmones iš barnių ir tarpusavio vaidų beprasmybės ir kaip vienos motinos vaikams apjungti mąstymą ir siekius vieningam tikslui; išvalyti, apjungti ir, remiantis tik filosofiniais principais, išaiškinti senąsias religijas, kurių tikroji prasmė daugiau ar mažiau buvo iškraipyta arba aptemdyta išgalvotu žmonių šlamštu.
Būtent todėl Eklektinės Teosofijos mokykloje šalia visų graikiškų filosofinių sistemų buvo dėstoma budistinė, vedantinė ir maginė, arba zoroastrinė sistemos. Tuo taip pat gali būti paaiškinamas dominavimas tarp senovės Aleksandrijos teosofų charakteringų budistams ir induistams savybių – pagarbos tėvams ir pagyvenusiems žmonėms, broliškos meilės visai žmogiškajai rasei, atjautos nemokantiems išsireikšti žodžiais gyvūnams. Amonijus Sakkas siekė įtvirtinti moralinės disciplinos sistemą, kuri auklėtų žmonėse pilietinės atsakomybės jausmą; pakelti jų sąmonę, einant ieškojimo keliu ir susimąstant apie vieningą Absoliučią Tiesą; ir vis tik pagrindinis jo tikslas, kurio įvykdymas būtų leidęs įvykti visiems kitiems, buvo noras iš visų religinių mokymų, kaip iš daugiastygio instrumento, ištraukti vieną, kryptingą ir harmoningą, tarsi melodija, tikėjimą, kuris rastų atgarsį kiekvieno mylinčio tiesą širdyje.
Tokiu būdu Teosofija yra senovinė Išmintis-Religija, ezoterinė doktrina, nuo neatmenamų laikų žinoma kiekvienoje šalyje, ir pretenduojanti tokia pat būti civilizuotame pasaulyje. Visuose senovės raštuose ši Išmintis iškyla kaip dieviškojo Principo emanacija; tikslus to apmąstymas atsispindi tokiuose varduose kaip indiškasis Budda, babilonietiškas Nebas, memfiškas Totas, graikiškas Hermesas; taip pat kitų dievybių tituluose – Metis, Neit, Atėnė, gnostinė Sofija, ir, galiausiai, tokiame žodyje kaip Vedos, kylančiame iš veiksmažodžio „žinoti, suvokti“ (vieda, vesti, vyda). Senovės Rytų ir Vakarų filosofai, senovės Egipto žyniai, Arijavartos Mokytojai (Riši) ir Graikijos teodidaktai taip vadino žinias apie okultinius ir pagal savo prigimtį dieviškus daiktus.
Eklektinės teosofijos pagrindinė idėja kalba apie vieningą Aukščiausią Esybę, Nematomą ir Nepasiekiamą, nes: „Kaip galima pažinti tą, kuris pažino?“– klausia Brihadaranjaka Upanišada. Ši sistema dalinasi į tris dalis: į teoriją apie vieningą Aukščiausią Esybę; mokymą apie žmogaus sielą kaip paskutinę emanaciją, turinčią tą pačią prigimtį, ir teurgiją. Būtent teurgija ir tapo, mūsų materialistinio mokslo eroje, neteisingo neoplatonikų teorijos suvokimo priežastimi. Nes iš esmės teurgija yra menas, kuris moko panaudojant dieviškas žmogaus galias suvaldyti aklas gamtos jėgas, todėl jos pasekėjai iš pat pradžių buvo vadinami magais nuo žodžio magicians – tai reiškia išmintingas arba mokytas žmogus; ir tik vėliau, išsikreipus žinojimui, jie taip pradėti vadinti nuo žodžio magh – magas, kuris bėgant laikui įgavo menkinantį atspalvį.
Visame kame, liečiančiame Dieviškąją esybę, sielos ir dvasios prigimtį, dabartinės Teosofijos pažiūros skiriasi nuo senovės Teosofijos pažiūrų. Dievybė Diu (Dievas), paplitusi tarp ariškų tautų, atitiko chaldėjų Iao ir netgi mažiau filosofiškai išprususių romiečių Jupiterį; nedaug ji skyrėsi ir nuo samariečių Jahvės, normanų (šiaurės germanų) Tiu, arba Tiusko, britų Divvo, trakų Dzeuso. Kalbant apie Absoliutą, Vienintelį ir Visame kame esantį, nepriklausomai, į kurią sistemą besikreiptumėme – graikų pitagoriečių, haldėjų kabalistų ar arijų – bet kuris iš aukščiau išvardintų simbolių, atsekus jo užgimimą, gali atvesti tik į neužterštą ir tikrąją Teosofiją.
Pitagoriečių sistemoje amžina Monada, kuri sugrįžta į tamsą ir kuri pati yra tamsa (žmogaus protui), buvo padaryta visa ko pagrindu; ta idėja pilnai išdėstyta Leibnico ir Spinozos sistemose. Tokiu būdu, nesvarbu, ar teosofas prisilaiko Kabalos, kuri, kalbant apie Ein-Sofe, klausia: „Kas gi tada gali suvokti Tai, jei Tai neturi formos ir yra neegzistuojantis?“; ar bandoma skaityti nuostabų himną iš Rig-Vedų (129 himnas, 10-a knyga), kur užduodamas klausimas:
„Kam žinoma, kur šio kūrinio pradžia?
Ar kūrė Jo valia, ar ir ji buvo beveiksmė?
Jis žino tai – ar, galbūt, nežino netgi Jis?“;
ar prisilaiko Vedų teorijos apie Brahmą, kuri Upanišaduose pateikta kaip kažkas „be gyvenimo, be išminties, švarus“, nesąmoningas, arba kad Brahma yra „Absoliuti Sąmonė“. Nesvarbu, ar teosofas prisišliejo prie Nepalo svabchavikų mokyklos, kuri teigia, kad neegzistuoja nieko, išskyrus „Svabchavata“ (substancija ar medžiaga), kuri egzistuoja pati iš savęs be jokio kūrėjo, tai taip pat, kaip ir pateiktos aukščiau teorijos, gali atvesti tik į švarią ir absoliučią Teosofiją. Tai ta Teosofija, kuri pažadino tokius žmones kaip Hegelis, Fichte ir Spinoza tęsti senovės graikų filosofų darbus, atkreipusi jų mintis į Vieningą Substanciją – Dievybę, Dieviškumą Visame kame, kylantį iš Dieviškosios Išminties, nepasiekiamos, nežinomos ir nepersonifikuotos nei vienoje senovės ar šiuolaikinėje religinėse filosofijose, išskyrus krikščionybę ir islamą.
Tokiu būdu, kiekvienas teosofas, prisilaikantis Dievybės koncepcijos, kurios „pagrindas yra ne pranašystė, bet paties teosofo pasiekimas“, gali remtis bet kuriuo vienu iš aukščiau įvardintų nustatymų ar tikėti bet kuria religija, nebijodamas nusižengti Teosofijai. Nes tai yra tikėjimas Dievybe kaip Visuma; viso egzistuojančio šaltiniu, beribiškumu, kuris negali būti nei suvoktas, nei pažintas; ir viena tik Visata išreiškia Tą, arba Jį – toks įvardis dažnai yra naudojamas, Dievybė tada įgyja lytį ir antropomorfines (žmogui būdingų savybių ir ypatybių perkėlimas aplinkinėms gamtos jėgoms ir dievybėms) savybes, kas iš tiesų ir yra pats didžiausias dievo išniekinimas (šventvagystė). Taip, Teosofija vengia grubaus materializmo; jai artimesnės pažiūros, kad amžinai esanti pačioje savyje Dievybės Dvasia neišreiškia valios, taip pat kaip ir nekuria; bet beribiame spindėjime, sklindančiame visur iš Didžiojo Centro, kūrėjo funkcijos visa ko matomo ir nematomo pasaulio priskiriamos Spinduliui, talpinančiam savyje pradinę ir suteikiančią gyvybę jėgą, kuri savo ruožtu sukuria tai, ką graikai vadino Makrokosmu, kabalistai Tikunu, arba Adomu Kadmonu – archetipiniu žmogumi, arijai – Puruša, išreikštu Brahma, arba dieviškuoju vyrišku pradu. Teosofija taip pat tiki Anastaze, arba nenutrūkstančiu egzistavimu ir dvasios atgaja (evoliucija), arba eile pasikeitimų, kurie gali būti pagrįsti ir išaiškinti griežtai prisilaikant filosofinių principų; bet iš esmės ji skiriasi nuo vedantinų Paramatmos (transcendentinės, Aukščiausios Dvasios) ir Dživatmos (gyvulinės, arba savęs suvokiančios dvasios).
Kad išsamiai apibūdinti Teosofiją, reikia ją išnagrinėti visais aspektais. Vidinis pasaulis ne visiems ir ne visada lieka paslėptas po nepralaidžia tamsia uždanga. Visais amžiais ir visose šalyse atsirasdavo žmonės, kurie kartais įgaudavo savybę priimti reiškinius iš to vidinio, arba nematomo pasaulio aukščiausios intuicijos, įgyjamos Teosofijos arba Dievo-žinojimo pagalba, perkeliant protą iš formų pasaulio į beformį dvasios pasaulį.
Vadinasi, indų asketų „Samadhi“ arba Dhyan-Yogas-Samadhi; „Daimonion-photi“ arba dvasinis neaplatonikų prašviesėjimas; rozenkreicerių „Sielos bendravimas su žvaigždėmis“ arba ugnies filosofai ir netgi ekstatiniai transmistikai bei šiuolaikiniai mesmeristai ir spiritualistai – visi jie iš esmės yra identiški, nors ir skiriasi savo išraiškomis. Mistikas siekia pažinti žmogiškąjį dieviškąjį „aš“, o tai dažnai yra klaidingai interpretuojama kaip žmogaus bendravimas su personifikuotu Dievu, o tikėjimas tokio bendravimo galimybe, panašu, kad egzistavo nuo žmonijos egzistavimo pradžios, tik kiekviena tauta tai įvardino savaip.
„Tarpininkaujant mąstymo, savęs pažinimo ir proto disciplinoms siela gali pakilti iki tikrosios tiesos, gėrio ir grožio – tai yra suvokti Dievą, kas yra epopteia“, – sakydavo senovės graikai. „Asmeninės sielos susiliejimas su Visatos Dvasia, – patvirtina Porfijus, – reikalauja visiškai švaraus proto. Stebėjimai, absoliutus susilaikymas ir palaikoma kūno švara gali mus priartinti prie To ir įgyti toje būsenoje tikrąsias žinias ir nuostabų sugebėjimą suvokti daiktų esmę”. Tokiu būdu, kaip manė ir arijų mistikas, kad tik įgavęs jėgą veikti nepriklausomai nuo savo kūno per Atmaną – „aš“, arba „dievišką /dvasią/“, jis galės išspręsti visus mirties ir gyvenimo klausimus; o senovės graikai išvykdavo ieškoti Atmos – Paslėptojo, arba žmogaus Dvasios-Dievo – naudodami simbolinį Tesmoforistinių misterijų veidrodį; taip pat ir šiandienos spiritualistai tiki dvasių arba juos žemėje mylėjusių žmonių išsikūnijusių sielų, pasireiškiančių matomu arba apčiuopiamu pavidalu, galimybėmis bendrauti.
Visi jie: arijų jogai, graikų filosofai ir dabartiniai spiritualistai gina tokią galimybę tuo pagrindu, kad įsikūnijusi siela ir jos niekada neįsikūnijanti dvasia – tikrasis aš – atskirti nuo Visatos Dvasios ir kitų dvasių ne erdve, savo kokybinių savybių, taip kaip nesibaigiančioje erdvėje negali būti jokių apribojimų. Jie taip pat tvirtina, kad kai tik ta kokybiškai skirtinga savybė panaikinama (pagal graikus ir arijus tai pasiekiama abstrakčia pasyvia meditacija, kai tuo metu Dvasia išsilaisvina iš kūno nelaisvės; o pagal spiritualistus – tai vyksta mediumizmo pagalba), toks ryšys tarp įsikūnijusių ir išsikūnijusių dvasių tampa įmanomu. Patandžali jogų sistema ir sekę jų vaga Plotinas, Porfijus ir kiti neoplatinikai tvirtino, kad ekstazės metu, kurią kiekvienam iš jų per gyvenimą teko patirti keletą kartų, jie susijungdavo arba, greičiau, tapdavo kaip ir vienu vienetu su Dievu.
(…)
Plotinas, „dievo išmokytojo“ Amonijo mokinys, sako mums, kad paslaptingas gnosis, arba Teosofinės žinios, susideda iš trijų pakopų – nuomonės, mokslo ir prašviesėjimo. „Priemone arba ginklu pirmosios pakopos yra jausmas, suvokimas arba įsisavinimas; antrosios – dialektika (teorija, kuri tikrovės kitimą, raidą aiškina vidiniais prieštaravimais, priešybėmis); trečiosios – intuicija. Intuicija verčia paklusti protą, nes tai absoliutus žinojimas, paremtas proto ir pažintinio objekto susiliejimu. “Teosofija – tai, taip sakant, yra tikslus psichologinis mokslas; ji siejama su įgimtu netobulu mediumizmu, nors skiriasi nuo jo taip, kaip kad Tindalio fizika skiriasi nuo moksleivio žinių toje srityje. Teosofija vysto žmoguje betarpiško stebėjimo savybę – tai, ką Šelingas apibūdina kaip „objekto ir subjekto tapatumo pažinimą asmenybėje“, kai apšviesta hyponoia žmogaus sąmonė pradeda mąstyti dieviškai ir matyti visus daiktus tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, ir galų gale žmogus tampa „ Visatos Dvasios priimtuvu“ – kaip gražiai išsireiškė Emersonas.
„Aš netobulas, bet dievinu mano asmeninę Tobulybę“, – sako jis savo nuostabioje esė apie Aukščiausiąją Dvasią. Studijuodama psichologinį aspektą, arba dvasios būseną, Teosofija tuo pat metu remia visas mokslo ir meno šakas. Ji taip pat yra gerai susipažinusi su tokiu dabartiniu metu plačiai paplitusiu reiškiniu kaip mesmerizmas*. Praktinę gi teurgiją, arba „ceremonijalinę magiją“, kuria savo egzorcizmuose* taip dažnai remdavosi romėniška-katalikiškoji dvasininkija, teosofai ignoruoja. Ir tik Jamblichas, nekreipdamas dėmesio į paniekinamą neoplatonikų požiūrį į ceremonijalinę magiją, įvedė į Teosofiją teurginę doktriną.
Nežinodamas tikrosios gamtos ezoterinių dieviškų simbolių reikšmės, žmogus negali lengvai suvokti dvasinių jėgų, ir vietoj to, kad dvasiškai ir protiškai bendrautų su aukščiausiomis dieviškomis būtybėmis, gerosiomis dvasiomis (Platoniškosios mokyklos vadinamais teurgų dievais), jis nesąmoningai pritraukia piktas tamsiąsias jėgas – tuos nemirštančius žmogiškųjų nusikaltimų ir ydų kūrinius, pastoviai supančius žmoniją, tikintis sulaukti eilinės aukos, – ir tokiu būdu nuo teurgijos (baltosios magijos) jis krenta iki goetia (juodosios magijos ir būrimų). Nors nei baltoji, nei juodoji magija nėra tuo, kuo jos laikomos žmonijos prietaruose. Tikėjimas galimybe „iššaukti dvasias“, panaudojant Saliamono raktą, yra visiško nemokšiškumo ir pačių tamsiausių prietarų išraiška. Tik nuoširdūs veiksmai ir tyros mintys gali priartinti mus iki bendravimo „su dievais“ ir padėti pasiekti norimą tikslą. Alchemija, kurią daugelis laikė dvasine filosofija, įėjo į teosofinės mokyklos mokslų skaičių kaip fizinis mokslas.
Kalbant apie transcendentinę senovės Teosofijos pusę, tai Teosofinei draugijai atėjo laikas išaiškinti šį klausimą. Tai kiek gi Draugijos pažiūros atitinka senovės arijų ir graikų mistikų mokslą, suprantantį gamtą ir dieviškumo ieškančius principus; kiek gi Draugijos nariai tiki dabartinio spiritualistinio mediumizmo jėga? Hani (J.P.Blavatskaja) atsakymas: visiškai ir pilnai.
Bet jūs paklausite, kokios krypties tikėjimas mūsų draugijoje, ir mes atsakysime: „Kaip Organizacija – jokios krypties mes neturime“. Draugija kaip organizacija neturi išskirtinės tikėjimo krypties, nes bet kuris apibrėžtas tikėjimas yra ne kas kita, kaip tik dvasinio žinojimo lukštas; o pilnai suvokta Teosofija ir yra dvasinis žinojimas – dievo paieškų tyrinėjimo ir filosofijos ašis. Matomas Universaliosios Teosofijos atstovas, t.y. Draugija, yra ne daugiau sektantiška nei Geografinė draugija, kuri pasauliniu mastu atlieka geografinius tyrinėjimus ir yra visiškai abejinga tam, kokių pažiūrų yra patys tyrinėtojai. Draugijos religija yra algebrinis išlyginimas, ir iki tol, kol joje bus išsaugotas lygybės = ženklas, kiekvienas jos narys laisvas keisti dėmenis pagal savo nuožiūrą taip, kad jie geriausiu būdu atitiktų klimatines ir visas kitas jo tėvynes sąlygas, taip pat nacijos, kuriai jis priklauso, bei atitiktų asmeninį jo charakterį, proto sudėtingumą ir temperamentą.
Neturėdama patvirtinto tikėjimo mūsų Draugija duoda ir priima, mokosi ir moko eksperimentuodama, taip atsverdama visiškai pasyvų ir lengvabūdišką priverstinių dogmų primetimą. Ji mielai sutiks su bet kuriuo tvirtinimu aukščiau minėtų mokyklų arba sistemų, vis tik su sąlyga, kad tai bus logiškai ir eksperimento būdu įrodyta. Ir atvirkščiai, ji negali nieko priimti tik iš aklo tikėjimo, iš kur tai beeitų.
Bet jei tai liečia asmeniškai, viskas yra absoliučiai kitaip. Draugijos nariai yra atstovai pačių įvairiausių nacijų ir rasių, jie gimė ir gavo išsilavinimą pačiose įvairiausiose socialinėse sąlygose, jie išpažįsta skirtingus tikėjimus ir turi skirtingus įsitikinimus. Vieni tiki vienu, kiti – visai kitu. Tarp jų yra ir tokių, kurie dar nepasirinko konkretaus tikėjimo, bet šiuo metu dėmesingai ir susikaupę laukia; o kiti kai kuria prasme laiko save materialistais. Draugijoje nėra tik ateistų ir jokios religinės pakraipos sektantų-fanatikų, nes jau pačiu įstojimu į draugiją žmogus įrodo, kad jis siekia pažinti visų reiškinių esmę ir galutinę tiesą.
Pagrindinė draugijos idėja yra laisvas ir bebaimis tyrinėjimas. Kaip organizacija Teosofinė draugija palaiko nuomonę, kad visi originalūs mąstytojai ir gamtos paslapčių tyrinėtojai, tarp jų ir ir materialistai, kurie teigia, kad materija „turi savyje visą žemiško gyvenimo potencialą“, bei spiritualistai, žiūrintys į dvasią kaip į energijos šaltinį, taip pat ir materijos, – buvo ir yra tikrieji teosofai. Juk dėl to visai nebūtina pripažinti kažkokio ypatingo Dievo ar dievybės egzistavimo. Reikalinga tik teigiamai žiūrėti į gyvosios gamtos dvasią ir stengtis su ja susitapatinti; gerbti jos egzistavimą ir tą nematomą Priežastį, kuri visada išsireiškia nenutrūkstamoje pasekmių grandinėje; to nepasiekiamo, visa galinčio ir visur egzistuojančio Protėjo: nedalomo savo Esme, nesugaunamo pagal savo formą, bet išryškėjančio visuose ir bet kuriuo įmanomu pavidalu; esančio ir ten ir čia, visur ir niekur; kuris yra Viskas ir Niekas; kuris yra visuma ir tuo pačiu yra vienas; esybė, užpildanti, siejanti, ribojanti ir turinti viską ir pati esanti visame kame. Ir dabar, taip mums atrodo, kad nepriklausomai nuo to, kaip juos vadina: teistais, panteistais ar ateistais, visus juos riša pati artimiausia giminystė. Kiekvienas studijuojantis, kuo jis bebūtų, vos tik jis palieka senąjį ir išvaikščiotą rutinos žinių kelią ir įžengia į nuošalų nepriklausomo mąstymo – Kelią pas Dievą, tampa teosofu; originaliu mąstytoju, nuolat ieškančiu amžinos tiesos ir spręsdamas universalius klausimus vadovaujasi „savo nuosavu įkvėpimu“.
Teosofija yra sąjungininkas visų žmonių, kurie, kiekvienas savaip, bet nuoširdžiai stengiasi pažinti Dieviškąjį Principą, Jo savitarpio ryšį su žmogumi ir Jo gamtinius pasireiškimus. Lygiai taip pat ji yra sąžiningo mokslo sąjungininkė, bet tik iki tol, kol šis nesikiša į psichologijos ir metafizikos sferas.
Ji taip pat yra bendrininkė kiekvienos sąžiningos religijos – tai yra religijos, kuri sutinka, kad apie ją būtų sprendžiama atitinkamai pagal tuos kriterijus, kuriuos taiko kitiems. Knygos, kuriose rašoma apie akivaizdžią tiesą, Teosofija yra laikoma įkvėpimo rezultatu (o ne apreiškimais). Bet ji taip pat teigia, kad bet kuri knyga, nepriklausomai nuo įdėto žmogaus indėlio, nusileidžia Gamtos Knygai; kurią norint skaityti ir teisingai suprasti, būtina pasiekti aukštą įgimtų sielos savybių išsivystymo lygį. Idealūs įstatymai suvokiami tik intuicija; jiems nereikia argumentų ir dialektikos, jų negalima suvokti arba teisingai įvertinti kito žmogaus išmąstytais paaiškinimais, net jei jis ir teigia, kad tai yra tiesioginio atvirumo rezultatas.
Atrodo, kad jau pakankamai daug kartų parodyta, kodėl kiekvienas iš mūsų narių yra laisvas kažkuo tikėti ar netikėti, su sąlyga, kad jis nepretenduos į tai, kad jo įsitikinimai ir yra pati galutinė tiesa, ir nepirš to kitiems. Nes Teosofija savo abstraktumu yra aukščiau už visas žmonių sukurtas sektas; jokios sektantiškos pažiūros negali aprėpti Teosofijos, kuri, tuo tarpu, lengvai apima jas visas.
Pabaigai galima tik pridurti, kad draugija, prisilaikydama daug platesnių ir universalesnių pažiūrų, nei bet kuri kita iš dabar egzistuojančių asociacijų, be to, kad remiasi mokslu, dar ir tiki neribotomis dvasios galimybėmis; taip pat teosofai tvirtai tiki galintys įsiskverbti į nežinomas dvasines sferas, kurios, kaip teigia tikslusis mokslas, nekelia jokio jų šalininkų susidomėjimo. Teosofija taip pat turi vieną savybę, kurios nerasite nei vienoje religijoje: ji neskirsto į stabmeldžius, judėjus ir krikščionis. Štai tas kertinis Visatos Brolijos akmuo, nuo kurio ir priklauso Draugijos tvirtybė.
Tokia štai yra Teosofinė draugija, tokie jos principai, tokie jos įvairiapusiški tikslai ir veiklos išraiškos. Teosofija nėra jokia „naujamadiška doktrina“, ji nekuria politinių sąmokslų ir nepriklauso nei vienam entuziastų būreliui, kurie šiandien susikuria tik tam, kad rytoj sunyktų. Atskiro žmogaus mintis, kokia įvairiaspalvė ji nebūtų savo išraiškose, niekada negalės pretenduoti į visa apimančią mintį. Neturėdama visapusiško suvokimo, ji iš pat pradžių pasmerkta tekėti tik viena konkrečia kryptimi; ir užtenka tik žmonijai peržengti tikslaus žinojimo ribas, kai ji tuoj pat paskęsta klaidų ir paklydimų jūroje, nes begaliniai yra atsišakojimai iš vienos Centrinės ir absoliučios Tiesos. Todėl dažnai mes matome, kaip netgi didieji filosofai klaidžioja savo proto sukurtų vaizdinių labirintuose, suteikdami ainiams teisę juos kritikuoti . Tačiau bet kuri veikla, turinti vienintelę kryptį, o būtent, – išlaisvinti žmogaus mąstymą, pašalinti prietarus ir atskleisti tiesą, – yra sveikintina.
Geriausiais būdais, ir su tuo negalima nesutikti, reikia pritraukti į savo pusę jaunimą; įtikinus jaunas galvas ir pažadinus juose entuziazmą paruošti juos pakeisti savo konservatyvius tėvus, turinčius išankstinį įsitikinimą. Kai tik bet kuris iš jų – nežinomas ar žinomas – žengs Valdovų keliu, vedančiu į žinojimą, mes, nepriklausomai nuo jo rango, esame pasiruošę jį išklausyti ir priimti į savo broliją. Nes nei vienas sąžiningas tiesos ieškotojas negrįžta tuščiomis rankomis; ir netgi tas, kurio daliai neskirta patirti visaliaudinio pripažinimo, galės atnešti savo kuklų įnašą ant vieningo Tiesos altoriaus.
J.P.B.
Mesmerizmas – idealistinė medicinos pažiūrų sistema, paremta vadinamuoju gyvūnų magnetizmu, kuriuo esą galima pakeisti organizmo būklę, pvz., gydyti įvairias ligas; mesmerizmo kūrėjas – vok. gydytojas F.A.Mesmeris (Mesmer; 1734-1815)
Egzorcizmas – lot. exorcismus, gr. exorkizō – užkeikiu, išveju:
1. religinės apeigos piktosioms dvasioms išvaryti; turėjo visos senosios religijos;
2. Katalikų bažnyčios liturginės apeigos piktosios dvasios poveikiui nuo asmens arba kokio nors dalyko nukreipti.
Teurgija – gr. theurgia < theos – dievas + ergon – darbas – magijos rūšis, atsiradusi viduramžiais; jos esmė – tariamas dievų arba dvasių privertimas pakeisti įvykių eigą, dieviškasis valdymas.
Transcendentinis – lot. transcendens (kilm. transcendentis) – peržengiantis: filosofiškai – esantis anapus kokios nors sferos, anapus pasaulio; neprieinamas empiriniam patyrimui; I.Kanto filosofijoje – esantis už sąmonės ir pažinimo ribų („daiktas pats savaime“), anapusinis.
Šaltinis: https://teosofija.gindia.lt/kas-yra-teosofija-kas-yra-teosofai.html
Jelena Petrovna Blavatskaja