„Ir kaip čia neprisiminti L.Tolstojaus, kuris rašė: „nebūtų skerdyklų, nebūtų ir karų“. Visi didieji žmonės anksčiau ar vėliau ateina prie supratimo – kol mes nesustabdysime prievartos gyvūnijos pasauliui, tol mes patys neturėsime laimingo ir nekraujuoto likimo.„/ V.Jefimovas

Jei įsižiūrėtume į mūsų maitinimosi būdus, pamatytume, kad jie yra nenatūralūs. Pasiremsiu dviem puikiais mokslininkais. Vienas iš jų – akademikas Nesmejanovas, vadovavęs Mokslų Akademijai. Jis kalbėjo apie agnos (energetinę) maitinimosi pusiausvyrą. Žmogaus gyvenimas yra agnos (energijos) mainai. Tam, kad žmogus galėtų normaliai vystytis, jam užtektų saulės agnos, kuri krenta ant vieno kvadratinio metro žemės paviršiaus. Tačiau ar mes galime išmokti panaudoti tą saulės galią tiesiogiai?

Man atrodo, kai yra kalbama apie Adomo ir Ievos ištrėmimą iš rojaus, kalbama apie tą laikotarpį, kai žmogus turėjo gebėjimų naudoti tą saulės jėgą tiesiogiai. Taip galima maitintis ir tai patvirtina šiandien žinomos atskiros vyktys, kai naudojama taip vadinama saulevalgystė. Mes užmiršome, kaip naudoti saulės agną tiesiogiai, todėl šį uždavinį perduodame augalijos pasauliui. Pirminė žemėje yra tik saulės agna, daugiau šiame lygmenyje nieko nėra. Visa kita – tik perdirbtos saulės galios.

Mes nemokame jos panaudoti tiesiogiai, todėl sakome augalijos pasauliui:

- Ka gi, atlikite, prašau, šį darbą už mane. Surinkite saulės galią ir sukurkite organinės medžiagos agną.

Ir iš tiesų, fotosintezės būdu augalai išmoko gaudyti saulės galios šviesos daleles (kvantus) taip atsirandant organinei medžiagai. Ir čia mes esame dar gana arti pirminio agnos (energijos) šaltinio: saulės galia yra pirminė, jei jos nebūtų, viskas subyrėtų. Saulės agnos pagalba augalai sukuria organinę medžiagą; naudodami šią medžiagą maistui, žmonės gauna jėgų savo pačių gyvybės palaikymui.

Ir čia agna praeina tik vieną perskirstymą: nuo saulės į augalą ir iš augalo žmogui. Ir naudingumo koeficientas (naudingos ir visos sunaudotos energijos santykis), pagal akademiko Nesmejanovo paskaičiavimus yra apie 20 nuošimčių (kiti mokslininkai teigia, jog augalai pasiekia iki 40 nuošimčių naudingumo koeficientą, – vert past.). T.y. augalai gali įsisavinti 20 nuošimčių nuo visos saulės galios, krentančios ant 1 kvadratinio metro žemės ploto. Jei žmogus naudotų šį maistą, tai dar būtų palyginti visiškai geras agnos (energijos) perskirstymo naudingumo koeficientas.

Tačiau žmogus sako:

- Ne, aš nenoriu naudoti šios galios, kuri yra sukaupta augaliniame maiste. Aš geriau pavesiu tai padaryti jaučiui ir avinui.

Štai jautis ir avinas suvalgė šį augalinį maistą, savo kūnuose sukaupė jėgą, jau gyvulinių baltymų pavidalu, o paskui jau žmogus ir sako:

- O štai dabar tą avinėlį aš ir suvalgysiu…

Tačiau kai avinas perdirbo agną, kuri buvo augaliniame maiste, tai pagal akademiką Nesmejanovą, jis įsisavino daugiausiai 8 nuošimčius šios galios. O 92 nuošimčiai nuėjo kur? Į mėšlą, į šiltnamio efektą ir anglies dvideginį, kuris, savo ruožtu, jau tampa visos planetos nuosavybe, nelikdamas vien mūsų šalyje.

Ir toliau, kai mūsų kūnai suskaido gyvulinius baltymus į atskiras dalis ir kai ką iš šio gyvulinio maisto įsisavina, pagal Nesmejanovo duomenis, panaudojame ne daugiau trijų nuošimčių nuo visos esamos galios (kalbama ne vien apie kalorijas, – vert past.) Taip praeiname dar vieną agnos (energijos) perskirstymą – nuo saulės iki augalo, nuo augalo iki gyvūno ir nuo gyvūno iki žmogaus.

Žinoma, galima būtų skųstis, kad Dievas kažkaip blogai čia viską apgalvojo: mums neužtenka maisto, todėl reikia kurti GMO, reikia didinti apdirbamos žemės plotus, didinti derlingumą ir t.t.

O galima tiesiog pažiūrėti: ar nėra čia pas žmogų rūpesčių su galva, su protu? Jei mes pažiūrėtume į tuos vyksmus kitu kampu, pamatytume, kad galima būtų patenkinti daugumos žmonių poreikius, net jei žemėje gyventų daug daugiau žmonių. Pagal agnos (energijos) panaudojimą, visa žemės karvių banda jos panaudoja tiek pat, kiek ir žmonija. Ir tuomet kruvinas peilis paleidžiamas į darbą visame gyvūnijos pasaulyje…

Ir kaip čia neprisiminti L.Tolstojaus, kuris rašė: „nebūtų skerdyklų, nebūtų ir karų“. Visi didieji žmonės anksčiau ar vėliau ateina prie supratimo – kol mes nesustabdysime prievartos gyvūnijos pasauliui, tol mes patys neturėsime laimingo ir nekraujuoto likimo.

Susidaro tokia padėtis, kad žmonija, (jei karvių panaudojamą agną palyginti su žmogaus) išlaiko dar vieną tokią pačią, kaip žmonija agnos (energijos) naudotojų bandą, kurią nuolat augina ir žudo. Tai čia mes kalbame tik apie stambius raguočius. O kur dar paukščiai ir kiti gyvūnai? Jie visi auginami tam, kad juos nužudyti.

Ir tai jau pirmiausia yra žmogaus dvasiniai, ir jo pasaulėvydos klausimai…

Dabar galime prisiminti ir kitą puikų mokslininką – akademiką Aleksandrą Ugolevą. Šis mokslininkas, kaip pasaulinį vardą turintis genetikas, dar tolimais 1958 metais, padarė ypatingą mokslinį atradimą apie dvi žmogui būdingas virškinimo sistemas. Ir mes galime naudotis tiek viena, tiek kita pagal savo suvokimą. Pirmoji yra ta, kuri visiems gerai žinoma: ką suvalgei, tą ir gavai. Neužtenka vitamino B, suvalgei morką, neužtenka kalcio, suvalgei tabletę… ir t.t.

Tačiau Ugolevas įrodė, jog kartu su tokia žiūra yra ir iš esmės kitokia. Už šį atradimą jis buvo nominuotas Nobelio premijai. Ir tos premijos jis negavo, manyčiau, išimtinai dėl kitokių sumetimų – juk viskas, kas šiandien daroma, yra daroma, kaip taisyklė, ne dėl žmonių, o dėl tarptautinių korporacijų pelnų…

Pasirodo, jog žmogaus organizme gyvuoja visiškai ypatinga mikroflora. Tai yra trys ar keturi kilogramai gyvų bakterijų, sugebančių kurti stebuklus. Ši mikroflora, jei ji teisingai išauginta, pasirodo, gali išskirti viską, kas yra būtina žmogui.

Kuo skiriasi šios dvi maitinimosi sistemos? Pirmoji – kai žmogus maitina save pats. Antroji – kai jis savęs visiškai nemaitina. Jis negalvoja apie save. Jis galvoja tik apie tas bakterijas, kurios gyvena jo virškinimo organuose. Ir jis maitina tiks jas, tikėdamasis, kad jos aprūpins kūną viskuo, kas būtina jo organizmo veikimui: ir nepakeičiamomis amino rūgštimis ir visais vitaminais ir, suprantama, išsaugos visus mikroelementus.

Jei žmoguje išauga derama mikroflora ir po to ji teisingai veikia, tuomet ji imasi žmogų maitinti pati. Tačiau šios naudingos mikrofloros ypatybė pagal Ugolevą yra tame, jog ji įsisavina tik tokį maistą, kuris turi enzimų, yra nekaitintas aukščiau 45 laipsnių. Jei temperatūra aukštesnė, enzimai nyksta. Gyvasis maistas skiriasi nuo mirusio maisto būtent tuo, kad gyvame yra enzimų, ypatingų fermentų. (Enzimai visą maistą, kurį valgome, paruošia (“susmulkina”) būtent taip, kad jis būtų tinkamas ląstelėms. – vert. past.) Toks maistas yra šių bakterijų maitinimosi pagrindas.

Tačiau mūsų virškinimo sistema yra apgyvendinta dviejų, tarpusavyje kovojančių bakterijų stovyklomis (kolonijomis). Vienos yra patogeninės, kurios užteršia kūną šlakais ir kuria rūgštinę terpę, ir kitos mūsų minėtosios, išimtinai naudingos. Ir kurios neišskiria jokių medžiagų, išskyrus tas, kurios mums yra labai naudingos.

Šios dvi bakterijų stovyklos yra nuolatinėje kovos būsenoje, išskirdamos viena kitai nuodingas medžiagas, taip bandydamas sunaikinti viena kitą. Ir kada mūsų naudingos bakterijos negauna pakankamai joms reikalingo maitinimo, gyvo žalio maisto, paskutinė jų priebėga – tai apendicitas, kuriame jos slepiasi ir ginasi, negaudamos palaikymo iš savo šeimininko. Jei jos ir ten žūva, apendicitą tenka išpjauti…

***

Svarbiausia yra suprasti, jog pirminis dalykas yra žmogaus gyvenimo darna (tarp biosferos-gamtos ir noosferos-žmogaus sukurtos erdvės), o ne korporacijų pelnai. Jei pažvelgtume į žmoniją stambiu planu, pamatytume, kad žmonija šiandien stovi prieš būtinybę pereiti į naują savo vienijimosi sampratą. Jei dabartinė „globalizacijos koncepcija“ nebus pakeista nauja vienijimosi samprata, daugelis mums šiandien kylančių rūpesčių dėl žmonių gerovės neturės savo sprendinių.

Viktoras A. Jefimovas

Vertė ir tvarkė iš filmuotos medžiagos RG

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Irmos Ram nuotr.