Narajanas skaito Šerdies Sutrą

buddha Perskaičiau ir pabaigoje šiek tiek pakalbėjau apie vieną esmingiausių Dhammos (budistinių) sutrų. Ši trumpa sutra yra viena nuostabiausių suvokimo įrankių, užrašytą Budos mokinių. Šerdies Sutra padeda išeiti iš dvilypio/daugialypio pasaulio miglų į Vienovės aiškumą ir paprastumą. Dažnai nelabai teisingai verčiama Širdies sutra. Jos pavadinimas – Prajñāpāramitā-hridaya-sūtra.

Skaityti toliau

Senkalbė ir naujakalbė

lietzodynas „– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos <…> Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.“ Georgas Orvelas „1984-ieji“.

Negaliu pasakyti ir nežinau, ar mums brukama svetimybių prikaišiota naujakalbė yra kažkieno sąmoningas veikimas, ar tiesiog madų iš Vakarų pasėka ir bendrojo dabos (kultūros) laipsniško nuopuolio pasekmė. Esmė yra suvokti patį vyksmą, nenukrypstant į kaltųjų paieškas. Juk kiekvienas iš mūsų galime ne tik nepasiduoti toms seklioms kalbos „madoms“, tačiau, kasdieną dirbdami su savimi, gilinti gimtosios kalbos suvokimą. Ir šis įgalintas įrankis mums atsilygins šimteriopai: pamatysime gilesnį ir platesnį pasaulį, pilną spalvų ir atspalvių.

Skaityti toliau

Penktasis Raskolnikovo sapnas

dostojevskis Ištrauka iš Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.

Jau sveikdamas jis prisiminė sapnus, kai dar gulėjo karštinėje ir kliedesyje. Jam rodėsi sergant, kad visas pasaulis pasmerktas kaip auka kažkokiam siaubingam, negirdėtam ir nematytam marui, plintančiam iš Azijos gelmių į Europą. Visi turėjo žūti, išskyrus keletą, labai nedaugelį išrinktųjų. Atsirado kažkokie nauji sukėlėjai, mikroskopinės būtybės, įsiskverbusios į žmonių kūnus. Tačiau šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, kurie juos priėmė į save, iškart tapo apsėsti ir išprotėję.

Skaityti toliau

Mokymo pėdos – Dhammapada (ištraukos)

I skyrius:

Poriniai posmai (Yamakavaggo)

1. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš netyro proto, tą nuolat kančia lydi – kaip ratai vadelėtoją.

2. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė – tarsi neatsiliekantis šešėlis.

Skaityti toliau

Protėvių vyda: apie žvaigždes

kraitine skrynia Be Saulės ir mėnulio lietuviams buvo žinomos planetos ir žvaigždės, jos visos buvo vadinamos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų buvo vadinama Aušrine, arba Vakarine žvaigžde (užsienietiškai – Venera). Tai tas pats dangaus kūnas, tik matomas ryte ir vakare. Žiloje senovėje Aušrinę ir Vakarinę žmonės laikė dviem skirtingomis žvaigždėmis.

Skaityti toliau

Apie Saugotojus ir Keitėjus

OLYMPUS DIGITAL CAMERA Dvilypiame pasaulyje vystymasis vyksta per kovą, šį gamtos pasireiškimą suvokė dar senovės pilosopai, o naujaisiais laikais dėsnis pavadintas „priešybių vienybė ir kova“. Kova yra nesąmoningas gamtinis veiksmas, kuriam paklūsta ir žmonės. Priešybės papildo viena kitą ir nežiūrint išorinės kovos, yra vidinėje vienybėje. Kovai reikalingos dvi pusės.

Sąmoninga vienybė, kaip būsena, ryškėja suvokiančiame žmoguje, kai jis išmoksta stebėti save ir aplinką. Tai visiškai kitokia virpesių kokybė, nei žmonių visuomenei įprastas, dvilypis gyvenimas: ne pasikartojantys švytuoklės svyravimai tarp „juoda“ ir „balta“, o galimybė pažvelgti už svyravimų, sąmoningas neprisirišimas, kuris ir sukuria virpesių kokybę.

Skaityti toliau

Vydūnas: kalbos gyvinimo pradmenys

Vydunas “Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas

Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.

Skaityti toliau