Šventosios Amžinosios Ugnys dega įvairiose Lietuvos šventvietėse, palaikomos pasišventusių Lietuvos Dvasiai ir Prabočių tikėjimui žmonių. Pirmoji Ugnis Šventoji mūsų įkurta Ragučio šventykloje Vilniuje, nuolat dega nuo 2012 lapkričio 14 d. Ant Naglio alkakalnio Ugnis liepsnoja – nuo 2013 sausio 6 dienos. Agnijos šventykloje Vilniaus kalneliuose ji liepsnoja nuo 2014.03.30. Dega ir kitose Lietuvos vietose. Pirmiausia dera paminėti Šatrijos Ugnį Žemaitijos širdyje…
Kategorijos archyvas: Protėvių Vyda
ŠVENTASIS GINTARAS
Pateikiu šį įdomų straipsnį apie gintarą šiek tiek sutrumpintą, be išnašų ir nuorodų į šaltinius lengvesniam skaitymui. Atlietuvinau ir kai kuriuos tarptautinius žodžius. Apačioje yra nuoroda į išeitinį straipsnį. RG
Gintarui Beresnevičiui
Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. „Plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro“. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos pusiasalis, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias’”. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, kurios amžius 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”.
Hermio Trismegisto Pašventimas sūnui Tatui
Hermis Trismegistas, dukart gimęs, suteikia pašventimą savo sūnui Tatui. Šis Pašventimas – tai antrasis žmogaus gimimas. Pirmasis buvo medžiagoje, kūne, o antrasis – Dvasioje. Žmogus išlieka kūne, tačiau įgauna suvokimą, dar vadinamą Platesniu Suvokimu ar Nušvitimu. Senovės lietuviai simboliškai dukart gimusiu vadindavo liną, kurio Dievas buvęs Vaižgantas. Pirmąkart jis gimė žaliu lapeliu, antrą kartą – praėjęs lino kančią – žalia drobele. Hermis Trismegistas pabrėžia, kad suvokti save patį yra Dieviška Malonė. Prisiliesti prie senovės išminčių amžinosios išminties – taip pat. Jūs dabar tai darote, būkite dėmesingi ir atidžiai, ne vien protu, bet ir širdimi perskaitykite ir suvokite, kas yra pasakyta. Ne žodžiais suvoksite, o už žodžių, ne mintimis, o už minčių. Būkite Sąmoningi ir laimingi jau Dabar./ RG Narajanas
Rėdos (kapos, kuopos) savivaldos pagrindai
Rėda – tai nuolatinis kalendorinis judėjimas ratu, žmonių ratelis, tvarka, papročiai, vaga. Kapa (kuopa) – susirinkimas, būrys.
Mūsų protėviai nuo seniausių laikų gyveno bendruomenėmis, kurios pačios priimdavo sprendimus. Ateina laikas prisiminti šią bendruovaldos tvarką ir mums, pritaikant ją dabarties laikmečiui. Prisiimti atsakomybę už savo šalį – reiškia pirmiausia dalyvauti savo laiptinės ir namo, rajono, kaimo ir miesto gyvenime.
O būdavo taip…
Lietuvių vardai, užrašyti prieš 630 metų
Kiekvienam lietuviui yra esmingas dalykas, turėti lietuvišką vardą. Per jį ateina prabočių agna ir palaikymas. Senaisiais laikais vardai buvę vaikiški ir suaugusių žmonių. Kai vaikas užaugdavo, per įšventinimus gaudavo ir naują vardą. Vėliau, atsirandant luominei visuomenei, vardai atspindėjo ir padėtį visuomenėje.
Senkalbė ir naujakalbė
0
„– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos <…> Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.“ Georgas Orvelas „1984-ieji“.
Negaliu pasakyti ir nežinau, ar mums brukama svetimybių prikaišiota naujakalbė yra kažkieno sąmoningas veikimas, ar tiesiog madų iš Vakarų pasėka ir bendrojo dabos (kultūros) laipsniško nuopuolio pasekmė. Esmė yra suvokti patį vyksmą, nenukrypstant į kaltųjų paieškas. Juk kiekvienas iš mūsų galime ne tik nepasiduoti toms seklioms kalbos „madoms“, tačiau, kasdieną dirbdami su savimi, gilinti gimtosios kalbos suvokimą. Ir šis įgalintas įrankis mums atsilygins šimteriopai: pamatysime gilesnį ir platesnį pasaulį, pilną spalvų ir atspalvių.
Protėvių vyda: apie žvaigždes
Be Saulės ir mėnulio lietuviams buvo žinomos planetos ir žvaigždės, jos visos buvo vadinamos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų buvo vadinama Aušrine, arba Vakarine žvaigžde (užsienietiškai – Venera). Tai tas pats dangaus kūnas, tik matomas ryte ir vakare. Žiloje senovėje Aušrinę ir Vakarinę žmonės laikė dviem skirtingomis žvaigždėmis.
Vydūnas: kalbos gyvinimo pradmenys
“Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas
Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.