Hermio Trismegisto Pašventimas sūnui Tatui

Hermis_Trismegistas Hermis Trismegistas, dukart gimęs, suteikia pašventimą savo sūnui Tatui. Šis Pašventimas – tai antrasis žmogaus gimimas. Pirmasis buvo medžiagoje, kūne, o antrasis – Dvasioje. Žmogus išlieka kūne, tačiau įgauna suvokimą, dar vadinamą Platesniu Suvokimu ar Nušvitimu. Senovės lietuviai simboliškai dukart gimusiu vadindavo liną, kurio Dievas buvęs Vaižgantas. Pirmąkart jis gimė žaliu lapeliu, antrą kartą – praėjęs lino kančią – žalia drobele. Hermis Trismegistas pabrėžia, kad suvokti save patį yra Dieviška Malonė. Prisiliesti prie senovės išminčių amžinosios išminties – taip pat. Jūs dabar tai darote, būkite dėmesingi ir atidžiai, ne vien protu, bet ir širdimi perskaitykite ir suvokite, kas yra pasakyta. Ne žodžiais suvoksite, o už žodžių, ne mintimis, o už minčių. Būkite Sąmoningi ir laimingi jau Dabar./ RG Narajanas

Skaityti toliau

Rėdos (kapos, kuopos) savivaldos pagrindai

Ragutis_Arturo3Rėda – tai nuolatinis kalendorinis judėjimas ratu, žmonių ratelis, tvarka, papročiai, vaga. Kapa (kuopa) – susirinkimas, būrys.

Mūsų protėviai nuo seniausių laikų gyveno bendruomenėmis, kurios pačios priimdavo sprendimus. Ateina laikas prisiminti šią bendruovaldos tvarką ir mums, pritaikant ją dabarties laikmečiui. Prisiimti atsakomybę už savo šalį – reiškia pirmiausia dalyvauti savo laiptinės ir namo, rajono, kaimo ir miesto gyvenime.

O būdavo taip…

Skaityti toliau

Lietuvių vardai, užrašyti prieš 630 metų

Nuotrauka0100 Kiekvienam lietuviui yra esmingas dalykas, turėti lietuvišką vardą. Per jį ateina prabočių agna ir palaikymas. Senaisiais laikais vardai buvę vaikiški ir suaugusių žmonių. Kai vaikas užaugdavo, per įšventinimus gaudavo ir naują vardą. Vėliau, atsirandant luominei visuomenei, vardai atspindėjo ir padėtį visuomenėje.

Skaityti toliau

Senkalbė ir naujakalbė

lietzodynas „– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos <…> Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.“ Georgas Orvelas „1984-ieji“.

Negaliu pasakyti ir nežinau, ar mums brukama svetimybių prikaišiota naujakalbė yra kažkieno sąmoningas veikimas, ar tiesiog madų iš Vakarų pasėka ir bendrojo dabos (kultūros) laipsniško nuopuolio pasekmė. Esmė yra suvokti patį vyksmą, nenukrypstant į kaltųjų paieškas. Juk kiekvienas iš mūsų galime ne tik nepasiduoti toms seklioms kalbos „madoms“, tačiau, kasdieną dirbdami su savimi, gilinti gimtosios kalbos suvokimą. Ir šis įgalintas įrankis mums atsilygins šimteriopai: pamatysime gilesnį ir platesnį pasaulį, pilną spalvų ir atspalvių.

Skaityti toliau

Protėvių vyda: apie žvaigždes

kraitine skrynia Be Saulės ir mėnulio lietuviams buvo žinomos planetos ir žvaigždės, jos visos buvo vadinamos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų buvo vadinama Aušrine, arba Vakarine žvaigžde (užsienietiškai – Venera). Tai tas pats dangaus kūnas, tik matomas ryte ir vakare. Žiloje senovėje Aušrinę ir Vakarinę žmonės laikė dviem skirtingomis žvaigždėmis.

Skaityti toliau

Vydūnas: kalbos gyvinimo pradmenys

Vydunas “Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas

Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.

Skaityti toliau

Atmintinė tikram lietuviui

lietzodynasTai trumpas* lietuviškų žodžių žodynėlis tiems, kas vadina save lietuviais ir kitiems geriems žmonėms, besidomintiems tyra lietuvių kalba.

Prisiminkite, jog pertekliniai svetimžodžiai – tai lyg maži kenkėjai (virusai) kalbos kūne, ją lėtai naikinantys. Jei jų nedaug (kaip vėžinių lastelių) – gali ramiai būti kalbos audinyje. Perteklius kuria ligą. Be to, jie įveda jus į siaurą mentalinę (suprask – protinę) erdvę, sukurdami proto kalėjimą, ribotumą. Motinos kalba, gimtoji kalba, riboženklius ištrina, sujungdama žmogų su Gamta, kitais žmonėmis ir Visuma. Tyra kalba – lyg nuostabus upelio čiurlenimas, tai gyvybė, tyrumas ir džiaugsmas.

Skaityti toliau

Apie auklėjimą (papildyta)

IMG_6208 Esminis vaiko auklėjimasis (padedant tėvams) vyksta iki maždaug 14 metų amžiaus. Jei kažkas nepadaryta per pirmus 14 metų, joks aukštasis mokslas to ištaisyti jau negali. Beviltiška „investuoti“ į aukštąjį mokslą, jei neinvestavote į pradinį. Kalbame ne vien apie pinigus, o apie pačių tėvų gebėjimų ugdymą, jų laiką ir dėmesį, skirtą vaikui.

Ką galėtų/turėtų suteikti tėvai vaikams iki jiems sukaks 14 metų:

Skaityti toliau