“Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas
Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.
(…) Kiekviena kalba, augdama iš vienos tautos žmonių gyvumo, vartojama tų žmonių, šviesina jų protavimą ir išmanymą, kaip to padaryti negali jokia kita kalba. (…)
Bet tirdami kitų kalbų gyvenimą sužinome, kad ilgais savo amžiais jos labai pakito. Joms atsitiko ypatingas dalykas. Neteko savo gyvybingumo aukštumų, nudilo, nusigyveno, kad dažnai jų žodžių beliko tik trupiniai. Žmonių mąstymas pasikeitė. Mums protaujant žodžiais ir jų galūnėmis, jos savo mintis reiškia žodžių eilės sustatymu, visokių prielinksnių sudaryta tvarka.
Visa tai padarė, kad anų kalbų žmonės dvasiniu savo gyvenimu linko vis daugiau į atsparųjį daiktingumą, į negyvumą ir įgijo lėkštąjį protavimą. Jų mąstysena vyravo paviršutiniškumo lygyje. Dar vyko kraujo sudėjimas tarp įvairių tautų. Tada iš tokio pakitusio gyvybingumo ir sąmoningumo atsirado ir kalbų skilimas. (…)
Iš viso to matyti, kad žmonijos protavimas per kelis tūkstantmečius vis daugiau nusikreipė nuo dvasinių dalykų ir skyrėsi daiktingumui. Todėl įvairių tautų kalbos ir pakito. Visai nebėra numanoma, kad jos kurtos nuolatos sąmoningėjančiai gyvybei apreikšti. Todėl lyg apdžiūvo žodžių šaknys, silpnėjo jų galūnės, apmirė ir nukrito.
Viena lietuvių kalba gyvavo beveik visai tokia, kokia ji buvusi. Matyt, ji laikėsi senų laikų dvasiniame lygyje. Ir tuo įrodė, kad yra to gyvumo ir sąmoningumo kūrinys ir turėtų jo būti ir toliau kuriama.
Mūsų laikais vyksta ypatingas žmonijos sąmoningumo pakitimas. Su visais paskutinių šimtmečių daiktingumo laimėjimais žmonija vėl kreipėsi gyvybingumo pusėn! Tuo tarpu lietuvių tauta su savo kalba ir savo manymu lyg stovi arba nors turi galimybę stovėti ten, kur kitų kalbų sąmoningumas stengiasi užkopti. (…)
Savo kalba lietuviai dažnai jautėsi lyg menkesni negu kitų kalbų žmonės. Iš lengvo tūlus ir pagavo anas vangumas, kuris sulaiko nuo aiškesnio manymo savo būdu ir sava kalba, vangumas, kurs yra esminis vergiškumas.
Dar ir pačioje kalboje įvyko pakitimų. Žymiausi buvo, kad lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.
Kaip giliai mes nusmukome, supratau kartą kalbėdamas apie lietuviškus vardus, kad jais būtų vadinami lietuvių vaikai. Buvo net inteligentų, kurie manė, kad Dovydas, Jokūbas, Juozapas ir kiti esą tikriausi lietuviški vardai. Bet kas žino, ką jie reiškia? O tikrai nors numanome arba atspėjame, ką pasako vardai Tautvydas, Gedgauda, Daugvila, Birutė, Agė, Gaja, Gunda, Vyda, Nuomė ir kt. (…)
Kada žmonės tamsėja, vadinas, smunka visu savo gyvenimu į žmoniškumą, tada ir kalba menkėja, apmiršta. Bet tam daug reiškia ir kitų tautų dvasios ir kalbos antplūdis. Pavergtosios tautos kalba silpnėja, tamsėja ir nyksta veikiama svetimumo.
Tautai atgaunant savingumą, jos kalbos gyvėjimas pirma apsireiškia atmesdamas svetimas priemaišas ir kuo aiškiau pasiskelbdamas savo žodžiais. Bet jeigu tautos žmonės tada vėl griebiasi kitų jos nepavergusių tautų žodžių, jie įrodo, kad neįstengia iškilti į tikrąjį savingąjį gyvenimą. O kad ir kuriasi žodį, tada jis net esminiam dalykui pareikšti yra kartais neigiamos reikšmės, pvz., nepriklausomybė. Reikėtų pagaliau apie tai kalbėti teigiamai, gal žodžiu savingumas. Laikas tam išaušęs.
Kalbai kurti pašaukti visi tautos žmonės. Ypatingą pareigą turi sąmoningiausiai kalbantieji. Turėtų tai būti visokie įvairūs kalbėtojai, mąstytojai ir rašytojai. Tauta juk nėra tada tikrai susipratusi, jeigu ji neparodo ryškų norą aiškiai prigimtu savo būdu apsireikšti. Bet tam reikalinga, kad žmonės patys gyvėtų. Tik tada jie gali gyvinti ir savo apsireiškimo priemonę, būtent kalbą. Tada ir savo rašybą padarys savo kalbos vaizdu, pagrindinės žodžių prasmės atspindžiu.
Bet mūsų kalba labai užversta svetimybių. Todėl minėtieji kalbos gyvintojai jų ir yra sunkiai slegiami. Norint jiems atgauti lietuviškumą reikalingas kalbos ir tautiškumo tyrimas. Todėl jiems padėti turėtų kalbininkai, kurie yra pasišventę kalbos gyvumą atverti. Jie turi galėti parodyti, kaip tas gyvumas diegia žodžius, kaip jis jį tvarko sakiniuose, kaip jis skamba iš balsių ir priebalsių, kaip jis reiškiasi priegaidėmis ir kirčiavimu ir kaip jis kuria vaizdą.
O to galimybė atsiranda neriant į kilniausią tautos gyvybingumą. Tautos dauguma negali pasverti, kas yra tinkamiausia apraiška, kada ji per daug yra apsunkinta visokio svetimumo. Tiesa, kalbai gyvinti dar svarbūs kalbos dėsniai, bet dar daugiau žmogaus sąmoningumas. Naujus žodžius diegti todėl galės labiausiai tas, kurs ne vien bus mokslintas, bet kurs ir ką šviesesnio pasakyti galės. Kitų kurti žodžiai greit vėl apmirs. Todėl pagaliau patsai kalbos gyvėjimas tegali kilti iš pagrindinio tautiško bei žmoniško sąmoningumo.
Jis aiškiau reiškėsi senovėje. Mūsų proseniai suprato gyvenimą ne tiek iš daiktingumo, kiek iš gyvybingumo. Taip mąstąs žmogus gyvėja ir sąmoningėja. Ir kalbėdamas suvokia jaunus žodžius iš savo tautos sąmoningumo pagrindų. Jis gyvina kalbą ir ji gyvėja. Pasiekęs prosenių gyvybingumą, jis prasmingiau ir kalbės jų kalba.
Ištraukos iš: Vydūnas, „Naujoji Romuva“, 1937 metai.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt