Apie Saugotojus ir Keitėjus

OLYMPUS DIGITAL CAMERA Dvilypiame pasaulyje vystymasis vyksta per kovą, šį gamtos pasireiškimą suvokė dar senovės pilosopai, o naujaisiais laikais dėsnis pavadintas „priešybių vienybė ir kova“. Kova yra nesąmoningas gamtinis veiksmas, kuriam paklūsta ir žmonės. Priešybės papildo viena kitą ir nežiūrint išorinės kovos, yra vidinėje vienybėje. Kovai reikalingos dvi pusės.

Sąmoninga vienybė, kaip būsena, ryškėja suvokiančiame žmoguje, kai jis išmoksta stebėti save ir aplinką. Tai visiškai kitokia virpesių kokybė, nei žmonių visuomenei įprastas, dvilypis gyvenimas: ne pasikartojantys švytuoklės svyravimai tarp „juoda“ ir „balta“, o galimybė pažvelgti už svyravimų, sąmoningas neprisirišimas, kuris ir sukuria virpesių kokybę.

Minėta kova visuomenėje tai nurimsta, tai vėl aštrėja. Dabar tiek Lietuvoje, tiek ir kitose plataus pasaulio vietose mes matome ir jaučiame eilinį paaštrėjimą. Kokios jėgos kovoja?

Pirmoji yra papročių saugotojai, užsienietiškai tariant konservatoriai. Jie nori išsaugoti viską „kaip buvo“, vis prisimindami „senus gerus laikus“, pabrėždami papročių, įprastų visuomenės darinių (pvz., šeimos) svarbą. Toliau juos lietuviškai vadinsime tiesiog Saugotojais.

Kita kovojanti pusė nori permainų ir pasikeitimų, siekdama sugriauti esamą visuomenės tvarką, sanklodą ir sukurti naują gyvenimo būdą, kurį užsienietiškai vadina „progresyviu“. Šios jėgos yra revoliucinės, tačiau šiandienos Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) dažnai save vadina liberalais. Juos lietuviškai pavadinkime Keitėjais.

Tad per amžių amžius ir vyksta kova tarp Saugotojų ir Keitėjų.

Abi pusės pravardžiuoja viena kitą ir kabina visokias etiketes – taip bandydami kovos vaizdinį apversti aukštyn kojomis – kad visuomenėje pasirodytų „teisiais“ ir pritrauktų daugiau rėmėjų. Papročių Saugotojai pavadinami radikalais (lietuviškai – kraštiniais, pakraštiniais), o tikrieji revoliucionieriai-radikalai save vadina laisvės skleidėjais, išlaisvintojais, liberalais (nors jų vadinamas „liberalizmas“ baigiasi ten, kur su jų požiūriais nesutinkama – tada tuojau pat nesutinkantiems reikalaujama nuobaudų). Saugotojai-konservatoriai tuos vadinamus liberalus pravardžiuoja „bolševikais“ ir t.t.

Šią kovą įdomu stebėt, bet gali matyti aiškiai tada, kai stebi, o ne jausmiškai įsitraukęs dalyvauji. Ši vidinė stebėsena visai nereiškia ir išorinio nedalyvavimo. Žmogus gali veikti, tačiau stebėjimo pradas jame yra – arba gyvas ir budrus, arba miegantis. Pasirinkęs pusę toks miegantis žmogus tampa pusakliu būtovės (istorijos) ir visuomenės jėgų vėjo įrankiu.

Jei įsitraukiame į kovą, ši kova pirmiausia vyksta mūsų vidiniame pasaulyje. Tad, jei dar nesame pilnai įsitraukę ir dar galime stebėti save, pastebėsime, jog mumyse gyvena vidinis keitėjas ir vidinis saugotojas.

Tai, kas buvo – dar bus, sako Biblijos Pamokslininko knyga. Tad prisiminkime būtovės pavyzdžius. Viena garsiausių ir mus tiesiogiai palietusių revoliucijų – Rusijos imperijoje 1917 metais. Kovojo tos pačios jėgos. Buvo tokia darbininkų (proletariato) giesmė Internacionalas „seną pasaulį iki pamatų sugriausim, mes mūsų, naują pasaulį pastatysim, kas buvo niekas, taps viskuo…“

Revoliucinės Keitėjų jėgos ankstesnę sanklodą sugriovė jėgos pagalba, užgrobę politinę valdžią. Buvo išnaikinti luomai, griaunama šeima, daug kalbama apie laisvę, moterų teises, laisvą meilę. Tačiau maždaug po 10 metų daug kas grįžo į senas vėžes, nors gyvenimas jau negalėjo būti toks, koks buvęs, jis pasikeitė. Imperijos pakraščiai, pasinaudoję proga ir vietinių Saugotojų jėgų atstovų vedami, atskilo ir sukūrė savo tautines valstybes (tame tarpe ir Lietuva). Po kurio laiko imperija (bet jau nauja savo kokybe) sugrįžo ir vis tik įvedė savo „naują“ tvarką. Šio revoliucinio sąjūdžio užteko 70 metų – ši austuva (sistema) nepasirodė veiksminga ir tvari, tad būtovės masteliais gana greitai sutrūnijo ir tyliai žlugo, subyrėdama į šipulius. Tada Saugotojai vėl atkūrė tautines valstybes. Po 30 metų ir iki Lietuvos vėl atėjo Keitėjų įtaka, tačiau jau iš vakarų: vėl perkuriamas pasaulis, pamažu bandoma griauti seną ir siūlyti naują tvarką.

Tad ir dabar mes matome tą pačią tūkstantmetę kovą. Keitėjų pajėgos, dabar save pavadinusios liberalais (nors labai panašūs į buvusius kairiuosius, nes kraštutinės priešybės panašios), siekia permainyti visuomenę, tačiau jau ne grubios jėgos pagalba (niekas žmonių nebežudo tiesiogiai), o netiesioginiais būdais. Papročių Saugotojai tam priešinasi, siekdami apginti esamos sanklodos esmines, ašines dalis, pirmiausia šeimos paprotį. Įdomu tai, kad jie saugo šeimos krikščioniškąjį matymą-atspindį, kuris į mūsų šalį atkeliavo maždaug prieš 600 metų kaip revoliucinė ir visuomenę keičianti jėga. Ši jėga irgi veikė jėga. Juk iki krikščionybės įvedimo lietuviška šeima buvo kitokia. Dabar ji mums atrodytų visai nei įprasta, nei tradicinė. Ji buvo panaši į dabar musulmoniškuose kraštuose tvyrančius papročius. Kažkada buvę revoliuciniai dalykai – krikščioniška šeima – dabar tapo konservatyviu, įprastu dariniu, kurį Keitėjai pamažu bando išardyti, siūlydami platesnį šeimos modelį, kurio didžioji dauguma visuomenės nepriima.

Žmonėms yra būdinga svajoti, tačiau gyvenimas dažnai sugriauna svajones, jei jos nepagrįstos, netvarios, nepritaikytos išlikimui ir klestėjimui. Miegantis (budrumo virpesių požiūriu) žmogus tampa optimistu (labamaniu) arba pesimistu (niūriamaniu), tikisi svajonių išsipildymo, įsitraukia į kovą dėl „šviesios ateities“, bet svajonės ir svaičiojimai sudūžta į tikrovės akmenis, tačiau būtinai palikdami savo pėdsakus ateinančioms kartoms. Taip bus ir šį kartą.

Nederėtų įsitraukti į šios kovos jausminius vertinimus. Žmogui yra sunku įžiūrėti platų būtovės vaizdinį, besitęsiantį per amžius. Saugotojai-konservatoriai nebūtinai atsilikėliai, o Keitėjai-revoliucionieriai-liberalai nebūtinai vien griovėjai. Kiekviename iš mūsų yra šie abu pradai. Šioje kovoje vyksta nuolatinis žmonių pasaulio atsinaujinimas, išbandant įvairius būdus ir priemones. Saugotojai yra lyg visuomenės atsparinė saistuma (imuninė sistema užsienietiškai), o revoliucinis pradas – lyg virusai, griaunantys austuvą, visuomenės audinį. Be šios kovos ir išbandymų visuomenės audinys surūgtų, sutrūnytų. Taip gamta surėdyta: kiekvienas darinys, žmogus ar bendruomenė, turi įrodyti, patvirtinti siekį išlikti, gyventi ir klestėti, gebėti atsinaujinti. Netikę laikmečiui būdai atmetami būtovės vėjo, o tinkami pritaikomi ir plinta.

Yra ir kitas kelias – sąmoningumo kelias. Tačiau jis reikalauja daug su savimi dirbančių žmonių. Tas kelias irgi sunkus, šiandien įmanomas tik mažesnėse bendruomenėse. Priežastis paprasta – yra labai mažai iš tiesų su savimi dirbančių žmonių. Ir labai daug – kažko iš kitų reikalaujančių. Nors buvimas visuomenėje yra abiejų pradų suma.

Taip ir vyksta atgaja visuomenėje, per priešybių kovą.

RG Narajanas

Bindu

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt