1.
Dabar, kai turiu brangų žmogaus gyvenimą, apdovanotą visomis laisvėmis ir dovanomis – šį didį laivą, kurį taip sunku įgyti,
kad išlaisvinčiau save ir kitus iš samsaros [kančių] vandenyno,
man dera klausytis, vydoti (kontempliuoti) ir medituoti
be išsiblaškymo dieną ir naktį, -
Štai bodhisatvos pratybos.
Kartais žiniatinklyje galima rasti gražių suvokimo „perliukų“. Tai vienas iš jų.
1. Tu gausi kūną.
2. Tu mokysies pamokas.
Žiniatinklyje aptikau rašinį apie „vibracijas“ ir jų „kėlimą“. Kryptis labai teisinga, bet privelta visko. Tai čia pabandysiu pateikti savo suopratį apie klausimą.
Pirmiausia, kalbėkime lietuviškai – tad vibracija yra virpesiai. Žodis vibracija naudojamas techniniuose dalykuose, gal galėtų būti įrangos vibracija (tiek jau to…), tačiau gamtoje ir žmogaus kūne mes jaučiame įvairius virpesius. Virpesių savybė – vienoks ar kitoks dažnis.
Kaip jau supratome, samsaros šaknis yra mūsų pačių „aš“ samprata ir mūsų įprotis prie jos prisirišti, tapatintis su savo „ego“.
Pagrindinė tokio prisirišimo prie šios sąvokos atrama yra skvarmų visuma (skandha), tai yra medžiaginis kūnas. Kai kūnas patiria įvairius pojūčius, tam tikrus reiškinius vertiname kaip „malonius“ ir pradedame jiems jausti aistringą potraukį. Kitus reiškinius vertiname kaip „nemalonius“ ir siekiame jų atsikratyti. Šie vyksmai yra susiję su antrąja atrama – pojūčių visuma.
Šamatha – Tibeto budistinių meditavimų būdas, kurio tikslas yra nuraminti proto, mentos veiklą ir pasiekti skaidrų sąmoningumą.
Šitaip dirbant su savo dėmesiu, galima pasiekti tokį pasaulėvaizdį, kuris nebūtų sudarytas iš dalių, t.y., būtų vientisas ir nepavaldus priešybių įtakai (myliu – nemyliu, patinka – nepatinka ir pan.). Taip pasaulėjauta tampa dvasine pasaulėvyda. Jogas mato pasaulį savyje ir save pasaulyje be iškraipymų. Užgimsta pradžnia – tyras žinojimas apie dharmos prigimtį bei suvokimas, kas praeina, o kas amžina. Kas Esu, o kas nesu.
Pateikiame dar vieną dalį Budistinių raštų rinkinio, kurį paliko pasauliui Dvagpo Lchardže, tiesioginis didžiojo jogo ir šventojo Milarepos (1052-1135 m.) sekėjas ir mokinys. Iš veikalo, pavadinto „Brangenybių rožinis“. Tekstas buvo perrašytas iš rankraščio, kuris priklausė keliaujančiam jogui, ėjusiam per Gangtoką ir Sikkimą. Šis keletą dienų viešėjo pas vertėją, leisdamas jam persirašyti knygą.
Ištraukos iš Paramhansos Joganandos mokytojo šri Juktešvaro knygos „Šventasis mokslas“. Geroji žinia pagal šri Juktešvarą - tamsioji Kali Juga seniai baigėsi, gyvename kylančioje Dvapara Jugoje. Įstabaus gilumo knyga. Parašyta senuoju būdu – nedaugiažodžiaujant, o pateikiant išmintį trumpai. Tai gali tapti siūlo galu išsivaduojant iš proto susikurtų apribojimų ir sąvokų.
Dėl Geležies amžiaus – Kali Jugos – pabaigos. Pasak Šri Juktešvaro, tai žiniuonių (panditų) klaida, atkartojama nuo 16 amžiaus, jog Kali juga trunka taip ilgai (400 000 Kali jugos metų – ištisa begalybė žmogui). Šri Juktešvaras, pasiremdamas astrologiniu žinojimu, pateikia kitokius laikotarpius, kuri iš esmės sutampa ir su taip vadinamos „vakarietiškos“ astrologijos žiniomis.
Šiomis dienomis, kai atsirado nepalankių išorės veiksnių ir prieštarų, galime pasitikrinti, ar tinkamai meditavome, dirbome su savimi. Ar galime išlaikyti pusiausvyrą ir aiškų žvilgsnį į save ir pasaulį? Ar mūsų meditavimas turėjo poveikį mūsų pasaulėjautai? Ar sugebėjome pratybas išplėsti už meditavimo salės ribų?