Nesusietą (abstraktų) garsą sufijai vadina Saut-e Sarmad; jo kupina visa erdvė. Šio garso virpesiai per daug subtilūs, kad būtų girdimi ar regimi medžiagiškomis ausimis ir akimis, nes akims sunku įžiūrėti net eterinių virpesių pavidalus bei spalvas išoriniame plane. Tai, ką Mahometas girdėjo Ghar-e Hira oloje, giliai nugrimzdęs į savo dievišką visybę, ir buvo šis Saut-e Sarmad, abstraktaus plano garsas. Koranas šį garsą įvardija kaip „Būk! Ir viskas tapo.“ Mozė tą patį garsą girdėjo ant Sinajaus kalno, kai bendravo su Viešpačiu; tą patį žodį girdėjo ir Kristus dykumoje, kai susiliejo su savo Dievišku Tėvu. Šiva taip pat girdėjo tą patį Anahad(t) Nada savo sammadhi būsenos metu Himalajų oloje.

Krišnos fleita išreiškia tą patį garsą. Šis garsas Meistrams yra viso atsivėrimo, vykstančio iš vidaus, šaltinis; kaip tik dėl šios priežasties jie visi žino vieną ir tą pačią tiesą ir moko vienos ir tos pačios tiesos.

Sufijus sužino apie praeitį, dabartį ir ateitį bei apie visus daiktus gyvenime, sugebėdamas nustatyti garso kryptį. Kiekvienas kieno nors būties atspindys, kuriame pasireiškia garsas, turi atitinkamą poveikį gyvenimui, nes virpesių smarkumas turi ypatingą įtaką kiekviena kryptimi. Žinantysis garso paslaptį žino visos Visatos paslaptį. Kad ir kas atsiduotų šio garso melodijai, jis pamirš visus žemiškus apribojimus bei atskyrimus ir pasieks tikrąjį tikslą, kuriame susilieja visi Dievo palaimintieji. Erdvė gyvuoja kūno viduje lygiai taip pat kaip ir išorėje; kitaip sakant, kūnas yra erdvėje, o erdvė yra kūne.

Taigi abstraktaus plano garsas visada tęsiasi žmogaus viduje, aplink žmogų ir greta žmogaus. Dažniausiai žmogus jo negirdi todėl, kad jo sąmonė išimtinai susitelkusi vien į medžiagišką būtį. Žmogus per savo apčiuopiamą kūną tampa taip užsiėmęs savo išgyvenimais išoriniame pasaulyje, kad erdvė su visais savo šviesos ir garso stebuklais jam atrodo tuščia.

Tai galima lengvai suprasti, tyrinėjant spalvos prigimtį. Esti daugybė spalvų, kurios yra labai aiškios, tačiau sumaišytos su kitomis, dar ryškesnėmis, tampa prislopintos; net pačios ryškiausios spalvos, padabintos auksu, sidabru, deimantais ar perlais, tėra tik fonas šiems akinantiems papuošalams. Taip pat yra ir su abstrakčiu garsu, lyginant jį su išorinio pasaulio garsais. Ribotas žemės garsų stiprumas toks susietas/konkretus, kad nuslopina nesusieto/abstraktaus garso poveikį klausai, nors, lyginant su juo, žemės garsai daug grubesni, jie panašūs į būgno, lyginant šį su subtiliu švilpesiu. Kai abstraktus garsas tampa girdimas, visi kiti garsai mistikui pasidaro neaiškūs.

Vedose abstraktaus garso planas vadinamas Anahad(t) ir reiškia neribotą garsą. Sufijai jį vadina Sarmad (t), kas yra artima apsvaigimo idėjai. Žodis „apsvaigimas“ čia vartojamas išreikšti išaukštinimą, sielos laisvės nuo jos žemiško įkalinimo būseną. Tie, kurie gali klausyti Saut-e Sarmad ir medituoti su juo, nebepatiria nelaimių, rūpesčių, liūdesio, baimės ir ligų; jų siela išlaisvinta iš jausmų ir medžiagiško kūno vergovės. Klausančiojo siela tampa visa ko kupina sąmone, o jo dvasia – baterija, palaikančia visos Visatos judėjimą.

Vieni pripranta klausyti Saut-e Sarmad(t) vienatvėje ant jūros kranto, prie upės, ant kalvų ir slėniuose; kiti išgirsta jį sėdėdami kalnų olose ar nuolat klajodami po miškus ir dykumas, apsistodami laukinėje gamtoje, toli nuo žmonių lankomų vietų.

Jogai ir asketai pučia singą (ragą) arba šankhą (kriauklę), kurių garsai pažadina juose šį vidinį toną. Dervišas tuo pačiu tikslu groja nai arba algosa (dviguba fleita). Bažnyčių ir šventyklų varpai bei gongai skirti priminti mąstančiajam šį šventą garsą ir taip įvesti pastarąjį į vidinį gyvenimą.

Šis garsas pasireiškia dešimtimi skirtingų atspindžių priklausomai nuo to, kaip jis praeina per dešimt skirtingų kūno vamzdžių: jis skamba arba kaip griaustinis, arba kaip audringa jūra, arba kaip varpo gausmas, arba kaip tekančio vandens čiurlenimas, arba kaip bičių dūzgimas, arba kaip žvirblių čirškimas, arba kaip vina, arba kaip švilpimas, arba kaip šankhos garsas, kol galiausiai tampa Hu – pačiu švenčiausiu iš visų garsų.

Šis garsas Hu yra visų garsų pradžia ir pabaiga, kad ir kas jį skleistų, – žmogus, paukštis, žvėris ar daiktai. Atidus stebėjimas įrodys šį dalyką, kurį galima suvokti net klausantis garo mašinos ar malūno, kai varpų ar gongo aidas iš karto atneša mums tipišką garso Hu vaizdinį

(…)

Žodžiai Om, Omen ir Amen, kurie tariami visuose maldos namuose, turi tą patį šaltinį: garsas „a“, kaip žodžio pagrindas išreiškia pradžią, „m“ viduryje reiškia pabaigą; „n“ – paskutinė raidė- yra garso „m“ kartotinis aidas, kadangi „m“ visada baigiasi nosiniu garsu, kurio tarimas reiškia gyvybę.

…

Kuo ilgiau sufijus klausosi Saut-e Sarmad(t), abstraktaus plano garso, tuo laisvesnė tampa jo sąmonė nuo visų gyvenimo apribojimų. Siela išplaukia virš kūniško ir proto lygmenų be jokių paties žmogaus ypatingų pastangų, kas byloja apie jos ramią ir patenkintą būseną; žmogaus žvilgsnis tampa svajingas, o veido išraiška – švytinti, jis jaučia nežemišką džiaugsmą ir palaimą, arba dvasinį pakylėjimą. Kai jis tampa kupinas pakylėjimo, jis nebesuvokia nei kūniško, nei proto lygmenų. Šis „dangiškas vynas“, apie kurį rašo visi sufijų poetai, visiškai nepanašus į laikiną mirtingo plano apsvaigimą.

Dangiška palaima atsiranda sufijaus širdyje, jo protas išvalytas nuo nuodėmės, o kūnas – nuo visų nešvarumų, ir jam atsiveria kelias į neregimą pasaulį; jis pradeda patirti įkvėpimus, nuojautų nuskaidrėjimus, įspūdžius ir atsivėrimus be menkiausių jo paties pastangų. Daugiau jis nebepriklausomas nuo knygos ar mokytojo, nes virš jo pradeda švytėti dieviška išmintis, jo sielos šviesa, Šventoji Dvasia.

Kaip sako XIX a. indų poetas Džafaras Šarifas: „Savo sielos šviesa aš supratau, kad dangaus grožis ir žemės prašmatnumas tėra tik Tavo stebuklingos fleitos aidas“.

Hazratas Inajatas Chanas. Garso misticizmas.(Mijalba, 2009)

 ***

P.S. pastebėjimas: „Vedose abstraktaus garso planas vadinamas Anahad(t) ir reiškia neribotą garsą. Sufijai jį vadina Sarmad (t), kas yra artima apsvaigimo idėjai. Žodis „apsvaigimas“ čia vartojamas išreikšti išaukštinimą, sielos laisvės nuo jos žemiško įkalinimo būseną. (H.I.Chanas. Garso misticizmas). Jei hermeneutiškai šią reikšmę pritaikyti žmonėms, vadinusiais save sarmatais (juk senaisiais laikais dažniausiai genčių ar atskirų žmonių vardai buvo susiję su jų savybėmis) išeitų, kad tai buvo žmonės, girdintys subtiliuosius gamtos garsus, aukšto dvasingumo žmonės. O jau iš tos pirminės dvasinės būsenos kyla elgesio ir kitokia žmogiška sarmata. 

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt