1.
Dabar, kai turiu brangų žmogaus gyvenimą, apdovanotą visomis laisvėmis ir dovanomis – šį didį laivą, kurį taip sunku įgyti,
kad išlaisvinčiau save ir kitus iš samsaros [kančių] vandenyno,
man dera klausytis, vydoti (kontempliuoti) ir medituoti
be išsiblaškymo dieną ir naktį, -
Štai bodhisatvos pratybos.
Kaip jau supratome, samsaros šaknis yra mūsų pačių „aš“ samprata ir mūsų įprotis prie jos prisirišti, tapatintis su savo „ego“.
Pagrindinė tokio prisirišimo prie šios sąvokos atrama yra skvarmų visuma (skandha), tai yra medžiaginis kūnas. Kai kūnas patiria įvairius pojūčius, tam tikrus reiškinius vertiname kaip „malonius“ ir pradedame jiems jausti aistringą potraukį. Kitus reiškinius vertiname kaip „nemalonius“ ir siekiame jų atsikratyti. Šie vyksmai yra susiję su antrąja atrama – pojūčių visuma.
Nesusietą (abstraktų) garsą sufijai vadina Saut-e Sarmad; jo kupina visa erdvė. Šio garso virpesiai per daug subtilūs, kad būtų girdimi ar regimi medžiagiškomis ausimis ir akimis, nes akims sunku įžiūrėti net eterinių virpesių pavidalus bei spalvas išoriniame plane. Tai, ką Mahometas girdėjo Ghar-e Hira oloje, giliai nugrimzdęs į savo dievišką visybę, ir buvo šis Saut-e Sarmad, abstraktaus plano garsas. Koranas šį garsą įvardija kaip „Būk! Ir viskas tapo.“ Mozė tą patį garsą girdėjo ant Sinajaus kalno, kai bendravo su Viešpačiu; tą patį žodį girdėjo ir Kristus dykumoje, kai susiliejo su savo Dievišku Tėvu. Šiva taip pat girdėjo tą patį Anahad(t) Nada savo sammadhi būsenos metu Himalajų oloje.
Pateikiame dar vieną dalį Budistinių raštų rinkinio, kurį paliko pasauliui Dvagpo Lchardže, tiesioginis didžiojo jogo ir šventojo Milarepos (1052-1135 m.) sekėjas ir mokinys. Iš veikalo, pavadinto „Brangenybių rožinis“. Tekstas buvo perrašytas iš rankraščio, kuris priklausė keliaujančiam jogui, ėjusiam per Gangtoką ir Sikkimą. Šis keletą dienų viešėjo pas vertėją, leisdamas jam persirašyti knygą.
Hermis Trismegistas, dukart gimęs, suteikia pašventimą savo sūnui Tatui. Šis Pašventimas – tai antrasis žmogaus gimimas. Pirmasis buvo medžiagoje, kūne, o antrasis – Dvasioje. Žmogus išlieka kūne, tačiau įgauna suvokimą, dar vadinamą Platesniu Suvokimu ar Nušvitimu. Senovės lietuviai simboliškai dukart gimusiu vadindavo liną, kurio Dievas buvęs Vaižgantas. Pirmąkart jis gimė žaliu lapeliu, antrą kartą – praėjęs lino kančią – žalia drobele. Hermis Trismegistas pabrėžia, kad suvokti save patį yra Dieviška Malonė. Prisiliesti prie senovės išminčių amžinosios išminties – taip pat. Jūs dabar tai darote, būkite dėmesingi ir atidžiai, ne vien protu, bet ir širdimi perskaitykite ir suvokite, kas yra pasakyta. Ne žodžiais suvoksite, o už žodžių, ne mintimis, o už minčių. Būkite Sąmoningi ir laimingi jau Dabar./ RG Narajanas
Ten, kur yra pastanga – stengiamasi keistis, perkeisti/transformuoti patį save – ten nėra nuolankumo, ten neišvengiamai atsiranda susireikšminimas/tuštybė. Jums kyla mintis, kad pasikeitėte, pasiekėte tikslą, peržengėte klausimą/problemą, ir visa tai suteikia jums savo svarbumo pajautą. Todėl jūs niekada nejaučiate tikrosios nuolankumo esmės/prigimties.
Jums tereikia žvelgti į klausimą/problemą, tiesiog žvelgti į ją ir susipažinti su visomis jos pusėmis. Jeigu ją ištirsite, kad ir kokia skausminga ir negrabi ji bebūtų, jeigu jūs žiūrite į ją, judate joje, gyvenate su ja ir – tai nėra tušti žodžiai – apkabinate ją, jei šią problemą padarote artimą savo širdžiai, tada pamatysite, kad esate nuolankumo būsenoje; ir pats klausimas/problema tada tampa visiškai kitokia nei buvo anksčiau.
Šiomis dienomis, kai atsirado nepalankių išorės veiksnių ir prieštarų, galime pasitikrinti, ar tinkamai meditavome, dirbome su savimi. Ar galime išlaikyti pusiausvyrą ir aiškų žvilgsnį į save ir pasaulį? Ar mūsų meditavimas turėjo poveikį mūsų pasaulėjautai? Ar sugebėjome pratybas išplėsti už meditavimo salės ribų?
Klausimas: Kaip atskirti aiškiagirdystę, aiškiaregystę nuo visokių haliucinacijų?
Atsakymas: Ramiai, klausyt, žiūrėt, stebėt. Nepult nei tikėt, nei netikėt. Nei džiaugtis dėl to, nei piktintis. Po kurio laiko ryškės ir paaiškės atsakymas. Tuo paaiškėjusiu atsakymu vėl švelniai abejot, bet neatmest ir kartu nepriimt, kaip galutinės išvados. Tikrint ir vėl tikrint. Aiškiagirdystė turi pasitvirtinti šiame gyvenime, turi jam atliept. Tad dera įsiminti. Vėl stebėti. Toks kelias.