Be Savęs pažinimo negali būti jokios tvarios darnos (dorovės-sarmatos). Be Savęs pažinimo – tik vaizduotės mirgėjimas (svarstymai apie gėrį ir blogį) bei prievarta vienas kito atžvilgiu (nuoširdžiai tikint tais religiniais, patriotiniais ar moraliniais sapnais).
RG Narajanas
*
Saugokitės pusinės tiesos.
Kibalionas
*
Nėra aukštesnės išminties už protą, esantį dabarties akimirkoje. Galimybė apsijungti su savo vidine, savaiminga išmintimi mums suteikiama visuose patirties lygmenyse. Nepriklausomai nuo to, ar pasireiškia mūsų teigiamos ar neigiamos savybės, ar jaučiame trauką ar priešiškumą kitoms gyvoms būtybėms, būtina visada išlikti stebinčiu dalyviu. Kai visą savo dėmesį nukreipiame tiesiai į pojūtį/jausmą, pavyzdžiui, į pyktį – nesvarbu, kur ir kaip tai įvyktų – pyktyje nerasime jokio užpildo, nerasime bent kažko iš tikrųjų gyvuojančio. Tada mūsų pyktis iškyla prieš mus kaip mėnulio atspindys vandens paviršiuje – jis aiškiai pasireiškia, bet neturi tikros savarankiškos gyvasties. Tai ne kas kita, kaip proto šviesnešės agnos, kylančios iš išmintingo tuštumos sąmoningumo, pasireiškimas.
Išbaigtas išsivadavimas įvyksta, kai aistringas potraukis palaipsniui visiškai paleidžiamas, kuomet vėl ir vėl trumpomis atkarpomis vis nukreipiame į jį savo dėmesį. Pirmą akimirką, kai atsiranda aistringas potraukis, mes iš karto nukreipiame savo dėmesį tiesiai į jį, ir jis savaimingai išsilaisvina. Kitą akimirką vėl nukreipiame savo dėmesį tiesiai į norą ir jis vėl išsilaisvina, tačiau šį kartą paleidimas yra pilnesnis. Mes ir toliau akimirką po akimirkos nukreipiame savo dėmesį tiesiai į aistringą potraukį ir kiekvieną kartą paleidimas tampa vis pilnesnis.
Tavo prisirišimas ir nepriėmimas yra klydimas, neteisingas mąstymas. Nukirsk jį!
Tikėjimas į „aš“ yra samsaros šaknis ir pagrindas. Išplėšk jį!
Visa gyvena, nėra nieko mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.
Piotras Uspenskis
Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareikšmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti tai, jog sąmonėjimas, kaip vyksmas, yra įmanomas (greičiau kaip atsiskleidimas). Ir tai vienas iš gražiausių šio pasaulio stebuklų, žmogaus sąmonės atsiskleidimas jam pačiam.
Rėda – tai nuolatinis kalendorinis judėjimas ratu, žmonių ratelis, tvarka, papročiai, vaga. Kapa (kuopa) – susirinkimas, būrys.
Mūsų protėviai nuo seniausių laikų gyveno bendruomenėmis, kurios pačios priimdavo sprendimus. Ateina laikas prisiminti šią bendruovaldos tvarką ir mums, pritaikant ją dabarties laikmečiui. Prisiimti atsakomybę už savo šalį – reiškia pirmiausia dalyvauti savo laiptinės ir namo, rajono, kaimo ir miesto gyvenime.
O būdavo taip…
Kiekvienam lietuviui yra esmingas dalykas, turėti lietuvišką vardą. Per jį ateina prabočių agna ir palaikymas. Senaisiais laikais vardai buvę vaikiški ir suaugusių žmonių. Kai vaikas užaugdavo, per įšventinimus gaudavo ir naują vardą. Vėliau, atsirandant luominei visuomenei, vardai atspindėjo ir padėtį visuomenėje.
Niekas negali kitaip./ Georgijus Gurdžijevas
Šiandien norėčiau pakalbėt ir griežčiau. Vis stebiu Veidaknygės gyvenimą, įvairius žmonių pasisakymus žiniasklaidoje. Visur matau tą patį: nesuvoktą aistringumą, nežabotą protą, prisirišusį prie savo nuomonės ir siauro žvilgio į vieną ar kitą klausimą. Nors pasaulis platus, žvilgsnis siauras. Suprantama, jog kiekvienas žmogus mato ir supranta pasaulį savu kampu. Tačiau jei panorėtų, gali pažiūrėti ir kitaip, patyrinėti, suprasti. Ir tada galima būtų susivokti, o kas gi dedasi iš tiesų. Reiškinių priežastys dažnai neguli paviršiuje, jos yra šakninės.