Apie sąmoningumą ir jo skvarmas

RAM

Visa gyvena, nėra nieko mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.

Piotras Uspenskis

Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareikšmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti tai, jog sąmonėjimas, kaip vyksmas, yra įmanomas. Ir tai vienas iš gražiausių šio pasaulio stebuklų, žmogaus sąmonės atsiskleidimas jam pačiam.

Skaityti toliau

Narajanas ir draugai: klausimai ir atsakymai (8)

palanga4 Klausimas: Į tokią štai mintį šiandien medituoju. Iš pradžių žmogus ieško reiškinių prasmės, kurdamas tas prasmes ieško dar gilesnės prasmės, gilinasi į esmę, taip sakant, kuria prasmių lauką. Mato prasmę praskridusiame paukštyje, nukritusioje ant žemės šakelėje, aiškinasi sapnų prasmes, nori pamatyt, kas už to slypi.

O paskui ateina laikas, kai Mokytojas pasako, jog nėra jokios prasmės, tada lyg ir pats imi tai suvokti ir pamatyti, kad prasmės yra tik tavo galvoje…

Skaityti toliau

Didžiųjų regimybių sąrašas (papildyta)

Gompoje LadakeKuomet įsisąmoniname tai, jog visa yra laikina, kad laimė neišvengiamai virsta kančia, kad visi pasireiškimai savo esybėje yra netikri, o tiesiog mūsų proto atspindžiai, įstengiame įveikti pirmąją kliūtį, trukdančią meditavimo pratyboms – prisirišimą prie šio pasaulio.

Bokar Rinpoche

 Žmonės gyvena miegodami ir sapnuoja sapnus. Prisiminkite kinofilmą „Matrica“. Gal viskas ne taip, kaip atrodo? Jei norime atkurti pirminę Budrumo būseną ir pradėti gyventi iš tiesų, turėtume suvokti šio pasaulio sąlygiškumą ir nustoti tapatintis su savojo proto atspindžiais (mintis-nuomonė).

Skaityti toliau

Apie austuvas (saistumas-sistemas) ir jų suvokimą

OM smelyNegali dalyvaut, jei skirta būt.

Jogas Atmaram

Šiame rašinyje pabandysiu pažiūrėti į pasaulinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta – Stebėtojas neprisirišęs prie išankstinio matymo dar nemačius, tad gali daugiau pastebėti.

Skaityti toliau

Žmogaus apvalkalai

kunaiZM  „ir atlėkė elnias devynragis (…) ant vieno rago – ugnelė dega, ant antro rago kalveliai kala…“/ Iš lietuvių liaudies dainos.

Noriu jums papasakoti apie žmogaus kūnus ir apvalkalus, kaip tai šiandien suprantu. Jūs gal pasakytumėte, jog kūnas yra tik tas, kur apčiuopiamas pojūčiais. Dažniausiai jis vadinamas įmantriu ir galvotu žodeliu „materialus“. Jei lietuviškai – jis būtų įvardijamas medžiaginiu arba medžiagišku (kartais vadinamas grubiuoju) kūnu. O mūsų pojūčiai, kaip žinia, gali būti vystomi ir tada pasirodo, jog visas pasaulis kiek sudėtingesnis, nei anksčiau galvojome.

Skaityti toliau

Apie religijas ir dvasingumą

RG_piesinys Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.

Skaityti toliau

Narajanas apie penkis spąstus

narajanas GangotryjeYra penki spąstai, į kuriuos visą laiką patenka nemedituojantis žmogus, o medituojantis turi galimybę jų išvengti. Jie minimi Rytų šventraščiuose.

Pirmieji spąstai yra žinojimas. Žmogaus protas galvoja, kad žino, tačiau jo mažasis paviršinis žinojimas (grįstas svarstymais ir lyginimais, noru sužinoti „kodėl?“) yra dalinis ir nepilnas, iškreiptas savo paties kreivumo. Kai tobulas pasaulis atsispindi ne visai švariame prote, pasaulio vaizdinys išsikreipia. Žmogus mato ne visai tai, kas yra. Svarstydamas ir lygindamas jis tik dar labiau susipainioja. Ir iš tokios proto veiklos gimsta požiūriai ir nuomonės. Valant proto veidrodžius, tas ima pripažinti savas ribas, galimybių riboženklius. Tai žinojimo pradžia. Visa kita – nežinojimas.

Skaityti toliau