Kas yra Tikrovė? Tai, ką matom „dabar“ yra jau praeityje. O praeitis yra tik mintis, prisiminimas-vaizdinys tavo galvoje. Todėl liudydami daiktus ir reiškinius mes jų nepavejam, liudydami praeitį. Tikrovė yra tik Dabar ir tai ne mintis apie dabar, tai būsena Dabar. Nukreipk savo dėmesį į Dabar ir atsidursi Tikrovėje, o ne jos atspindyje tavo galvoje./ RG Narajanas

Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas

Besidomint Vakarų visuomenių filosofinio ir politinio mąstymo mokyklomis ir atstovais, galėjau pastebėti, dar prieš 2000 metų ar daugiau užgimusias mąstymo klišes, kurios yra gajos ir dabar. Savaime jos nėra geros ar blogos, nes viskas priklauso nuo aplinkybių.

Pradėkime nuo gnostikų. Pirmaisiais pokristaus laikmečio amžiais plačiai išplitusios sektos ir dvasinės bendruomenės teigė (čia pateiksiu supaprastintą vaizdinį), kad žmogaus prigimtis yra tobula, o pasaulis – ne. Pirmieji gnostikai buvo linkę atsiskirti nuo išorės pasaulio ir užsiimti savo „vidaus pasaulio išlaisvinimu“. Kadangi žmogaus prigimtis, pasak jų, yra tobula, tai ir dvasinių pratybų mums suprantama prasme nereikia. Pas juos buvo visokios misterijos, pašventimai, o tie, kurie juos gaudavo, tapdavo įvairių lygmenų pašvęstaisiais. Jiems buvo būdingas ryškus gėrio ir blogio, dvasios ir medžiagos perskyrimas – dvilypumo pabrėžimas. Medžiaga yra blogis, o dvasia – gėris. Krikščionys paskelbė gnosticizmą erezija ir naikino, nes patys buvo giliai dvilypiai.

Tačiau gnosticizmas išgyveno iki viduramžių, pamažu persikūnydamas į Naujuosius laikus per slaptąsias draugijas (masonai, rozenkreiceriai ir kt.) ir Apšvietos amžiaus švietėjus (Volteras, Ruso ir kt.), kurie, savo ruožtu, dažniausiai priklausė slaptosioms draugijoms. Naujaisiais laikais (nuo 16 amžiaus) įvyksta esminė slinktis šiame mąstymo kelyje – jeigu senovės gnostikai atsitraukia nuo pasaulio ir pasišvenčia dvasios išlaisvinimui, naujųjų laikų žmonės nusprendžia, kad jeigu jie yra pašvęstieji, tai gali sukurti įrankius pasauliui keisti ir padaryti geresne vieta gyventi. Juolab, su Naujųjų laikų pradžia dar daugiau išryškėjo visi visuomenės trūkumai, aštrėjo žmonių kančios, nepritekliai. Tad pašvęstasis žino kelią, žino kaip. Taip gimsta politinė filosofija ir visuomenės gerinimo planai.

Visa tai išsilieja į pranzūzų revoliuciją su „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu bei kraujo upėmis. Panaikinus žmones išnaudojančius aristokratus, (o vėliau tai pasikartos naikinant „buožes“), atsiveria erdvės pasaulio perdarymui ir naujo žmogaus įtvirtinimui. Taip slaptųjų draugijų nariai ir švietėjų vėlesnių kartų sekėjai kuria naujus pasaulius. Vienas iš jų kūrinių – Jungtinės Amerikos valstijos – iki šiol sėkmingai gyvuoja. Kitas – Tarybų sąjunga – žlugo.

Taip, nuo pirmųjų utopijų (pvz., Tomo Moro „Sala“) iki 19 amžiuje atsiradusių „trijų banginių“: liberalizmo, nacionalizmo ir marksizmo. Jei pabrėžiama laisvė – tai liberalizmo arkliukas, jei lygybė – marksizmo, o jei brolybė – nacionalizmo. Nederėtų suprasti, kad yra kažkoks tiesioginis ryšys tarp senovės gnostikų ir 19 amžiaus marksistų, nacionalistų ir liberalų. Šis ryšys greičiau hermeneutinis (slėpiningas), pasireiškiantis mąstymo krypčių ir bendrinių sampratų nuolatiniame atsikartojime.

Šis per amžius besitęsiantis mąstymo būdas, 19 amžiuje suskilęs į tris pagrindines politines kryptis, turi ryškų ezoterinį-religinį pobūdį, nors pats dažnai tai neigia. Mes dar prisimename marksizmą-leninizmą – TSRS laikais ir net nelabai pastabiems žmonėms religinis kai kurių apeigų pobūdis turėtų būti akivaizdus – su šventąja ugnimi, šventaisiais mokytojais-guru, sava simbolika ir atributika, šventaisiais palaikais, „zikuratais“ ir t.t. Taip po ateizmo iškaba klestėjo ezoterizmas ir savaip išreikštas religingumas.

Nacionalizme „šventas karaliaus kūnas“ atmetamas ir pakeičiamas visuomenės valia, kuri išreiškiama per ritualizuotus, lietuviškai apeiginius, dažnai nieko nelemiančius, bet šventus rinkimus. Jei į juos pažvelgtume religiniu kampu, daugelis dalykų išryškėtų kitaip. Nacionalizme atsiranda vadas bei išrinktųjų kasta, kurie žino kelią. Lietuvoje tai – Smetona ar Landsbergis ir jų sekėjai. Lietuvos sąlygomis ant neužbaigtų nacionalizmo pamatų dabar įsigali post-liberalizmas, su savo „žaliuoju kursu“, savotiškomis „vertybėmis“ ir dogmomis, su kuriomis negalima ginčytis – tai vis religinio mąstymo požymiai.

Visos trys paminėtos politinės minties kryptys turi paslėptą ezoterinį-religinį pobūdį. Iš čia ir diegiamos neginčijamos dogmos, gėrio-blogio takoskyra, kitaminčių naikinimas ir visuomenės perkeitimo bandymai, „tikybos“ gryninimas, kalbos apie „teisingą istorijos pusę ir neteisingą pusę“. Mes, suprantama, esame teisingoje pusėje, o mūsų priešai klysta. Taip ir ezoterikai kalba apie „geras energijas“ ir „blogas energijas“, apie šviesos ir tamsos kovą. Taip kalbantieji save visada priskiria šviesioms jėgoms.

Tad per šimtmečius keliauja manymas, jog galima sukurti tinkamą Įrankį visuomenei gerinti, o pašvęstieji, šio įrankio kūrėjai, žino kelią į šviesią ateitį (raudoną arba žalią). Šis įrankis būsiąs toks tobulas ir svarbus, kad pats savaime paveiks žmonių mąstymą ir supratimą, sukurs „tarybinį žmogų“, o gal „liberalų žmogų“, o gal savo šalies patriotą, pasirengusį numirti už Tėvynę. Beje, tame tarpe nacionalizmo įsigalėjimu paaiškinami visi didieji 20 amžiaus karai. Jei anksčiau tai buvo nedaugelio profesionalų privilegija, tai dabar į karą eina milijonai valstybinėse mokyklose išugdytų patriotų (pažiūrėkite neseniai išėjusį filmą „Vakarų fronte nieko naujo“).

Marksizmui nepasisekė ir visi (kol kas) juo pagrįsti „projektai“ žlugo (Kinija ir Kuba gyvuoja priėmusios Vakarų ūkininkavimo modelį, Šiaurės Korėja vargsta atskirtyje ir skurde), 20 amžiuje įsigalėjęs nacionalizmas (savo aukščiausią tašką pasiekęs Hitlerinės Vokietijos laikais ir greitai trankiai žlugęs) dabar švelninamas naujuoju liberalizmu. Ateina naujos vertybės ir religinės dogmos. Bet ir jiems nepasiseks – dėl šio dvilypio mąstymo ydingumo.

Kame ta yda? Pirminis yra ne įrankis, o jį laikanti ranka. Nepasikeitus rankai, kiekvienas įrankis tampa ginklu kitaminčiams naikinti dėl „šviesaus rytojaus“. O kaip ta ranka galėtų pasikeisti?

**

Atsakymas yra paprastas ir gana akivaizdus. Sistemos, arba austuvos lietuviškai tariant, pakeisti neužtenka. Jau daug bandymų buvo keisti kažką „instrumentiškai“, būdavo tikima, kad pakeitus rankose įrankį, viskas pasikeis. Tačiau baigėsi „tarybinio“ žmogaus kūrimo bandymai ir tuojau pat prasidėjo žmogaus „liberalizavimas“. Tačiau taip būtovės-istorijos vėjas nepučia – taip paprastai ir tiesmukai. Ką gi, tenka pripažinti, jog dauguma žmonių nenori savęs apriboti nei dėl „šviesios ateities“, nei dėl „aukštesniųjų tikslų“, kokie jie bebūtų: ar raudonieji ar žalieji. Daugumai tinka vadinamas kapitalistinis vartojimo modelis, o ne norų apsiribojimo ir dalijimosi ir atjautos gyvenimo būdas (jis negali būti įdiegtas „iš viršaus“ be siaubingų iškraipymų). Tad savo veikla žmonės tokią iš viršaus nuleistą tvarką (pvz., tarybinę santvarką, kurioje tarybos buvo tik ritualinės/apeiginės) griauna, nesilaiko primestų dogmų, o jai sugriuvus, dauguma puola vartoti, pirkti, varžytis dėl išteklių su dviguba jėga, lyg norėdami atsigriebti už susilaikymo metus.

Dabar vėl ateina laikas, kai siūloma „žalioji utopija“ ir naujosios „vertybės“, tačiau ir tai nepasiseks, nes yra atitrūkę nuo tikrovės. Ir žmonės nenori apriboti savęs, nenori iš viršaus primestų taisyklių. O tikrovė paprasta: žmonės nori medžiaginės gerovės ir dėl jos varžosi, dažnai lipdami viens kitam per galvas. Jei nustotų ir apsižvalgytų, imtų atjausti ir dalintis, – visiems visko užtektų. Bet vargiai to galima būtų tikėtis iš daugumos (beje, to nenori ir viršūnėlės, iš čia įsigalėję dvigubi standartai). Tokiu atveju viską sprendžia pati gamta ir kylanti krizė, lietuviškai – žlūgis bei nuosmukis. Nebus jokių gelbėtojų ir „gerovės valstybių“, nes nuosmukis yra užprogramuotas tame kelyje, kuriame esame. Visuomenės keitimo įrankis yra giliai antrinis, nors irgi reikalingas, dalykas. Gerovėje pirminis dalykas yra dvasinė, o ne medžiaginė pusė, tiksliau – jų darna, kur dvasia rodo kelią medžiagai. Jei pasakyčiau, kad tai dabar padaryti įmanoma, kurčiau dar vieną utopiją.

**

Tad vėl sugrįžtame prie sąmoningumo klausimo: joks įrankis savaime neužtikrins visuomenės darnos, o tik jos narių sąmoningumas, bendruomeniškumas, savitarpio pagalba, atjauta ir t.t. O kol kas mūsų visuomenėje vyrauja daugiau gyvuliniai instinktai ir potraukiai, potroškiai. Ir taip vyksta visais visuomenės lygmenimis. Mes kažko norime iš valdančiųjų, tačiau jie veikia toje pačioje tėkmėje, jie yra mūsų visuomenės dalis ir jos atspindys. Tą rašau be jokio smerkimo , o su atjauta ir palaiminimais žmonėms sąmonėti, susivokti savyje ir pasaulyje.

Tad kelias yra tik asmeninio sąmonėjimo kryptyje, suvokimo „kas aš esu ir kas nesu“, „iš kur esu atėjęs ir kur einu“ atsakymuose, kurie nėra tiesmukiški, nors savo esme paprasti. Tai reikalautų žmogaus vidinio darbo su savimi – atvirumo prieš patį save ir įgautos dvasinės patirties akivaizdumo pripažinimo. Tai viso gyvenimo darbas. Tada kuriasi ir stiprėja nauja erdvė, dvasiniai virpesiai, kurie ir kitus pakviečia jungtis. Taip ir tik taip galėtų gimti ir naujas visuomeninių santykių modelis. O įrankiai yra antrinis dalykas. Duok beždžionei tobuliausią įrankį, ji nežinos, ką su juo daryti arba ims piktnaudžiauti jo galiomis. Bėda ta, kad beždžionė tampa įgali sukurti tokį įrankį pati, bet neturi pakankamo sąmoningumo juo naudotis, nors galvoja, kad turi. Gimsta netikri „pašvęstieji“ be deramo suvokimo, jie neatsakingai naudoja savo susikurtus įrankius ir pagaliau visi užmanymai žlunga ir vėl prasideda iš pradžių. Šiame skausmingame bandymų ir klaidų kelyje galbūt kada nors atsiras derama kokybė, įrankio bei jį laikančios rankos darna? Galbūt. Tačiau tai būtų tik pusė darbo. Reikia, kad žmonės tą ranką bei įrankį priimtų ir juo sektų. O tai jau visai sudėtinga, nes tokia ranka ir toks įrankis nesiūlo vien pramogų ir žaidimų. Tada nušvitusiai rankai ir kyla pagunda spustelėti, priversti (arba manipuliuoti), juk nesinori laukti šimtmečius. Klausimas tas, kad kiekvienas visuomenės keitimo įrankis yra kuriamas ypatingo proto žmonių, o visuomenė gyvena savo įprastą ir paprastą gyvenimą ir tas ryšys tarp kūrėjų ir tų, kas tą kūrinį priima ir jam atliepia yra esminis dalykas.

**

Kiekvienas augalas auga savo laiku ir ritmu. Lėti pasikeitimai yra patvarūs. Kokybinis žmogaus judesys iš viso įmanomas tik žmoguje, asmeniniu lygmeniu, o ne visuomeniniu. Žmonės gimsta ir miršta, ateina ir išeina. Bėgant šimtmečiams daug kas pasikeičia, bet žmonių savybės lieka tos pačios. Dauguma primeta savo valią mažumai, mažuma priešinasi. Vyksta idėjų kova. Be sąmoningumo tai tik nežinojimo pavidalai. Šie sapnai būdraujant vis varo žmones judėti ir veikti.

Kaip sakė Ošo: “Žmogiškoji esybė yra kopėčios, į kurias reikia lipti; todėl žmonės visada yra įtampos būsenoje. Sakyti, kad esame įsitempę, nėra visiškai teisinga – greičiau žmogus yra pati įtampa. Tiltas visada įtemptas; kaip tik dėl šios įtampos jis yra tiltas – tai, kas slypi tarp dviejų kraštutinumų. Žmogus yra neišvengiama įtampa; todėl niekada nebūna ramybės būsenoje. Tapęs panašus į gyvūną, jis gali patirti laikiną ramybę; bet visišką ramybę jis pasiekia tik ištirpęs Dieviškume. . / Ošo, Stebuklų beieškant.“

Tad, jei siekiame suvokti aiškiai save ir pasaulį aplinkui, dera dirbti su savimi. Tai kasdienis dvasinis darbas, kurį tu turi atlikti pats. Šis darbas dvasiniam ieškotojui nėra nemaloni prievolė, o stebuklingas patyrimas. Jo negali suteikti jokie išoriniai pašventimai. Žmogus ilgus metus stebi save ir pasaulį, medituoja, kartoja maldas ir mantras, vysto atskyrimą, ieško minties ištakų. Toks kelias. O štai neteisingas, bevaisis kelias yra dirbti ne su savimi, o su kitais, manant, kad tu jau tobulas (gal kas pašventimą suteikė?) ir tau nereikia, tu jau žinai. O štai kiti dar nežino. Tu parodysi ir viskas susitvarkys. O jei dauguma nenori? Tuomet, kaip sakė Barmalėjus – “aš priversiu jus būti laimingais!..”

Šios mąstymo ir elgesio klišės atsikartoja per tūkstantmečius įvairiais pavidalais. Nekartokime jos, kiek išgalim. Aumens.

RG Narajanas

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt