Nežinojimo sąlygoti laimė ir kančia yra ne kas kita, kaip vaiduokliai.

Ir nors palankios ir nepalankios priežastys ir pasekmės kyla atskirai viena nuo kitos,

pagal savo prigimtį jos lieka negimstančiomis, o jų esmė neleidžia jokių pokyčių ar perkeitimų.

Nedvejokite, nuspręskite patys sau, kad būtent taip ir yra, nuspręskite dabar!

Visi reiškiniai, kuriems mintijantis protas priskiria sampratinius įvardijimus, yra tarsi vaikiško žaidimo dalys. Tiesą sakant, jie negyvuoja ir yra atskirti vienas nuo kito sudėtingo mąstymo galia.

Taip atsiranda kabinimasis prie „gero“ ir „blogo“, asmeninė vertybių austuva.

Nedelskite, suvokite [visų reiškinių] tolygumą, pusiausvyrą čia pat ir dabar.

Laimė/kančia, gerumas/blogumas – visi trijų samsaros pasaulių reiškiniai – tėra kliedesių, nesuvokimo sukeltos apraiškos, kaip sapnai. Sapnuose jaučiame, kad mes patys ir visi kiti veikėjai esame tikri, esame dalyviai. Tačiau tikrai neturėtume kabintis už sapnų reiškinių, juo labiau prie jų prisirišti. Jei atsikratysime įsikibimo į mintijimo metu kylančius dalykus, atsikratysime to dvilypio suvokimo, tuomet galėsime išlaikyti nešališko tolygumo/ pusiausvyros suvokimą.

Trumpai tariant, mūsų suvokiamos apraiškos (snang ba) ir sąmonėje vykstantys pažinimo vyksmai (bsam blo) yra riboti. Supantį pasaulį mes suvokiame kaip kažką amžino, pastovaus ir nekintančio; kaip kažką, ko negalima sunaikinti, kaip neįmanoma suskaldyti deimanto. Pasaulis mums atrodo kažkas nepajudinamo, tarsi kalnų grandinė, kurios negalima perkelti. Tačiau šį suvokimą lemia tik mūsų sampratos apie išorinį pasaulį. Šios sampratos yra tarsi regimybės sapne. Jos atsiranda dėl priežasčių ir sąlygų sąveikos, bet kartu nėra kažkas nekintamo ir galutinio. Todėl turime išsiugdyti atvirą protą – tai leidžia suprasti, kad reiškiniai, prie kurių esame taip prisirišę, neturi tikros savarankiškos būties.

Be to, mes patys – tie, kurie išorinius reiškinius suvokia kaip tikrovėje gyvuojančius – taip pat neturime tikros savarankiškos būties. Mes taip pat esame kaip iliuzijos sapne. Tiek reiškiniai, kuriuos suvokiame, tiek mes patys kaip suvokiantys tuos reiškinius, esame ne kas kita, kaip regimybės (iliuzijos). Aukštesniųjų būtybių požiūriu, visos nesuskaičiuojamos Visatos apraiškos gali tilpti ant menkiausios pradinės (elementariosios) dalelės. Štai kaip jos suvokia mūsų Visatą!

Kitaip tariant, įprasta dzogčeno būsena (gnas lugs) yra tokia atvira ir plati būsena, kad žemesnių gebėjimų būtybės, kurių atskyrimo išmintis ir tikėjimas nėra pakankamai išvystyti, nesugeba jos suvokti. Taigi dzogchen kaip pratybos yra skirtos būtybėms, turinčioms aukštesniuosius gebėjimus. Šių pratybų atvirumą ir platumą galima palyginti su beribiu dangumi. Štai kodėl šios partybos vadinamos dzog-pa chen-po „didysis tobulumas“ arba „didysis išbaigtumas“.

Iš Nyošulo Kheno Rinpočės knygos „Bebaimis liūto riaumojimas“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt