Kiekvienas gyvenimo reiškinys turi išorinį ir vidinį atspindžius, dvasinėm sąvokom tariant užsienietiškai, tai būtų „ezoterinis ir egzoterinis aspektai“. Kiekviena patirtis įtakoja žmogaus gyvenimą, tiek išorinį, tiek vidinį. Kiekvienu atveju dvasinis „vanduo“ teka kitaip, bet jis visada ieško trumpiausio ir geriausio kelio tiek, kiek išgali ta galia, kuri jį veda ir palaiko tekėjimą. Kartais ir net dažnai, dvasinė Malonė pasireiškia ir nemaloniais žmogui (kaip asmenybei) pavidalais. Juk Jėzus irgi nenorėjo būti nukryžiuotas ir ant Alyvų kalno prašė tos jėgos, kurią vadino Tėvu, kad išvengtų tokios lemties. Bet vėliau priėmė ją, todėl dabar jį dabar ir minime.

Vidiniam patyrimui išorinės patirtys nėra būtinos (bet slapto ryšio esama), tačiau atsitinka taip, kad gyvenimo įvykiai paskatina žmogaus dvasinį vyksmą – tikėjimą/tekėjimą. Kažkada mano gyvenime, Malonė buvo visuotinis ir viešas mano asmenybės pažeminimas ir viešas niekinimas, žlugdymas. Turbūt daugelis žmonių visokių tokių pasakojimų iš savo gyvenimo galėtų pateikti. Tai įgalino dvasinį vandenį tekėti veržliau ir trumpiausiu įmanomu keliu. Asmeninis žmogaus santykis su tuo sukelia kančią, o kančia yra geras gyvenimo gydytojas ir paskatintojas. Tik esminga yra vidumi neįkristi į kaltinimus ir neigimą (karalius nekaltas, jo aplinka kalta…). Nes dar Aleksandrijos pilosopai sakydavo: „Nesmerk pasaulio, nes jis sukurtas Didžiosios Minties“. Tad ši kančia yra esmingas dvasinio kelio veiksnys ir tai akivaizdu. Svamis Šivananda mokydavo žmones, kad nedera nuo kančios bėgti, jos vengti, o priimti ir leisti jai veikti tavyje.

Taip per daugelį metų žmogaus gyvenime šis vanduo teka toliau, nes negali netekėti. Mūsų buvusios patirtys, tiek išorinio gyvenimo aprašymo, tiek nueito dvasinio kelio prasme, gali būti labai skirtingos (apsijungdamos vidinėje visa ko vienybėje), tačiau veda Suvokimo link (jei yra Malonė-veržimasis į Suvokimą). Ir gerai, kad pasaulyje visko yra daug – kaip sakė vienas geras jogas – gerai, kad kelių daug, jei jis būtų vienas, gal tiktų tik vienam žmogui.

Žmonės dažnai nepakankamai supranta, kad vienis, vienybė šiame pasaulyje užgimsta žmoguje suvokimo blyksnyje. Išorinė vienybė visad trapi ir laikina, o kartais tiesiog negalima (arba dar blogiau – įkalinanti kalėjimo vienodume – maždaug taip rašė neseniai anapilin iškeliavęs prancūzų/čekų rašytojas Milanas Kundera). Pateiksiu pavyzdį. Yra bendroji sąvoka – sportas. Sąvoka užsienietiška, lietuviškos neturime. Jei galvojame, kad futbolistai ir krepšininkai gali būti apjungti, ką tai reikštų? Krepšininkai nenorės žaisti futbolo su futbolininkais ir atvirkščiai. O gal jie galėtų eiti imtynių? Ne, kiekvienas dalyvauja savo sporto šakoje, pagal to sporto taisykles. Ir visa apsijungia bendrinėje sąvokoje „sportas“. O žemesniuose lygmenyse futbolininkai su krepšininkais nesimaišo.

Tad, naudodami įvairias sąvokas, žmonės įdeda į jas skirtingas prasmes, atmieštas įvairiais lūkesčiais, jausmais ir jų sukelta migla, tada nustoja suprasti vienas kitą. Galiu pasakyti tik tai, kas yra joga ir dvasinės pratybos manajame suvokime: manoji joga, yra labai paprasta – tik Esu yra tikrovė, ta tikrovė, kuri nesikeičia, o visa kas keičiasi, galima stebėt. Esu yra tyras, neasmeniškas suvokimas už visų sąvokų ir sampratų, už minčių ir jausmų. Tai save suvokianti pirmapradė tyra. Žinoma, dėl juoko galima kažkur ir sudalyvaut, kokiuose šokiuose ar deivirpoj (muzikoj), ar sporto renginyje, bet nebūtina. Kas liečia mokymus, aišku, visada yra paieška kelių ir būdų, kad padėt žmonėms suvokti, kas nesikeičia, o kas keičiasi.

Kartais žmonės mane imasi mokyti, kad viskas yra ne taip. Pavyzdžiui, ne taip seniai vienas geras žmogus man ilgai aiškino, kad negalima gyvent be svajonių. Suprantama, juk žmogus visada pirmiausia kalba sau. Gydomasis poveikis kalbančiajam akivaizdus. Tuomet dvasinė agna gali pratekėti geriau. Ką galėjau atsakyt? Mano gyvenimas seniai vyksta be svajonių, nes joga yra ne ta vieta statyti smėlio pilis. Žinoma, dėl grožio galima ir statyti, bet kai jos sugrius nederėtų sielvartauti. Taip Tibeto vienuoliai kuria ir naikina mandalas. Ir jeigu man tai yra akivaizdu ir paprasta, kitam žmogui taip neatrodo ir negaliu jo tiesmukai įtikinti, kad yra kitaip: jis ieško savo kelio, kalbėdamas su manimi, įtikinėja pats save. Kažkur skaičiau, kad jaunas žmogus turi svajonių, o senas ne. Atseit, turėk svajonių ir būsi jaunas… Skamba gražiai, bet dvasinės jaunystės šerdis glūdi kitame lygmenyje. Panirt į regimybes, statyt tuščias smėlio pilis – lyg koks narkotikas, užsimiršimas menamuose pasauliuose, vaikėziškumas. Mūsų dvasinė patirtis siūlo tyrumą, aiškumą ir tylų džiaugsmą, esant toje būsenoje, kurios negali atstoti jokios svajonės. Kaip stiklinė vandens negali atstoti paties vandens. Neužtenka pamatyti ar įsivaizduoti jo atvaizdą. Vandenį dera gerti.

Suvokimas žmogui ateina slėpiningais būdais. Nebūtina asmeniškai prižiūrėt šuniuką, kad viską apie juos žinotum ir suvoktum, kas tai yra santykis žmogus-šuo. Nes šie visi santykiai ir ryšiai su pasauliu, būdami gražia galimybe žmogui atverti savo širdį, yra aiškūs žmogui, kuris pakankamai ilgai sėdėjo, žiūrėdamas į sieną. Tad kvietimas „turėti svajonių“ yra tik šitai sakančių žmonių vaizdinys. Būnant tyloje gali ateiti daug visokio žinojimo ir supratimo, pereiti ir patirti visa tai medžiagiškame lygmenyje neužtektų ir kelių gyvenimų.

Tad jogo galvoje pasirodo visokių vaizdinių ir agna juda, mintys ateina ir praeina, ten, kur jis nukreipia dėmesį, gauna žinojimą apie būdus ir reiškinius. Jis visa tai paliudija ir paleidžia. Ir pamažu vis aiškiau ir dažniau žmogus susitelkia į patį Žiūrėtoją, Liudytoją ir Stebėtoją. Ilgai žiūrint į sieną, vaizdinių ateina mažiau (nebent pats to siektų) ir jis ima stebėti pats save. O kas yra tas „save“? Argi tai mintys ir jausmai, judantys tame kūne, kurį anksčiau jis vadino „mano kūnas“? Argi tai ta agna, kuri vietomis prateka, o vietomis neprateka (o varge, ką daryt, jei neprateka…)? O gal tai likimas, karma, kuri pasireiškia-nepasireiškia, bet turi galimybę pasireikšti? O gal debesėlis pojūčių, kurią vadinu asmenybe? O gal tai… kas Esu?

Kūnas nori pamiegot, pavalgyt, turi kitokių poreikių. Ir tegu. Protas siekia užsipildyt žiniomis ir mąstymu. Tegu. Jausmai siekia būti išreikšti per meną, grožį ir darną. Tegu. Šuniukai, vaikai, draugai, mylimieji… Tegu.

O kas aš ESU? Ir tarp viso to ir už to… Kur tu buvai, kai klojau šios žemės pamatus? – klausia Dievas žmogaus (Biblijoj taip parašyta). Vaikų mėgstu paklausinėt, jie betarpiški ir duoda gerus atsakymus. Kur buvai prieš gimstant? Viena mergaitė (4 metų amžiaus) man ir sako: „iki gimimo labai ilgai gyvenau Danguje, o paskui mane rado kopūstuose… pati pasirinkau šeimą, kad vyresnė sesuo būtų… (ir švelniai su meile ją paliečia)“. Štai taip grožis pasaulyje skleidžiasi.

Taip už vaizdinių ir jogų bei tantrų gimsta gyvas suvokimas Dabar. Iš pradžių kaip atskiri blykstelėjimai, o paskum tie blyksniai ryškėja ir tampa mažu upeliu. Gal siūleliu, kurio galima įsitvert. Kaip šventklajūna, pavyzdžiui, yra tokia „greitoji pagalba“ žmogui, paskatinti savo dvasinį upelį tekėti.

Tik vat neišeina paspartinti ar kažkaip praplatinti „kanalą“, nes lotosas pražįsta savu laiku. Kartais vaikas išmintingesnis už senį ir ne viskas yra taip, kaip atrodo…

Būkit sąmoningi bei laimingi jau Dabar.

RG Narajanas

PS

„Todėl turime išsiugdyti atvirą protą – tai leidžia suprasti, kad reiškiniai, prie kurių esame taip prisirišę, neturi tikros savarankiškos būties. Be to, mes patys – tie, kurie išorinius reiškinius suvokia kaip tikrovėje gyvuojančius – taip pat neturime tikros savarankiškos būties. Mes taip pat esame kaip iliuzijos sapne. Tiek reiškiniai, kuriuos suvokiame, tiek mes patys kaip suvokiantys tuos reiškinius, esame ne kas kita, kaip regimybės (iliuzijos).“/

Iš Nyošulo Kheno Rinpočės knygos „Bebaimis liūto riaumojimas“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt