Narajano įžanga
Kartą vienoj Palangos kavinėj radau Juozo Erlicko raštų tomelį. Pavarčiau. Pagalvojau, kad visai tiktų ir jogams bei visokiems dvasios ieškovams paskaityti. Ėmiausi užsirašinėti ant servetėlių tas šviesias mintis. Kai ką iškraipiau, ne taip užrašiau, kaip toj Knygoj buvo parašyta. Matyt, ranka jau rašyt atpratus. Čia tau ne klaviatūrą minkyt. Ir šiaip… Juk be priežasties daug kas įvyksta. Turim teisę klyst. Jogai žino. Štai ką užrašiau:
Mūsų yra trys: Poetas, Buhalteris ir Liudytojas. Pirmieji du dažnai siekia vidinio Guru vaidmens, iškviesdami nemažą proto sumaištį. Medituojančiam naudinga tik stebėti juos kaip mažus vaikus, su šypsena, ir likti su Liudytoju. O argi yra pasirinkimas?/ Ra Hari
Nerimtai apie rimtus dalykus
Iš tiesų mūsų yra daugiau. Visa puiki draugija “vidinių aš”. Yra ir vidinis Mokytojas ir vidinis „naminis gyvūnėlis“ (galima pasirinkti pagal skonį – kačiukas, šuniukas, peliukas ir .t.t.), vidinis vaikas, vidinė moteris (vyras). Be Buhalterio dar yra ir Savininkas, Direktorius, bendrai tariant yra toks Verslininkas (kuris per galvą verčiasi dėl vieno ar kito)… Geriau įsižiūrėjus, tai beveik šventoji trejybė – Savininkas-Direktorius-Buhalteris=Verslininkas. Jų daug ir jie labai matomi. Ką čia daugiau ir pasakysi, visi nori jais būt….
Meilė neturi nieko bendra su santykiais, meilė – tai būsena…. (…) Meilė nežino jokių palyginimų, ji tiesiog myli, nelygindama vieno su kitu. /// Ošo
Prisimink!
Yra du būdai, kaip atskirti save nuo suklastotų asmenybių.
Tu esi ne tai, ką galvoji, jauti, įsivaizduoji, atspindi.
Tu esi tiesiog sąmoningo buvimo akivaizdumas.
Išties, mes ESAME – jau mirę, bet dar negimę….o gal ir atvirkščiai. /// R.G.Narajanas
Sąmojis, užsienietiškai tariant, jumoras, o gal humoras [jei tart lietuviškai, būtų gumoras] yra didi galia. Tas žodis „gumoras“ man rodos, panašus į žodį mirtis. Yra tokia nuomonė, jog žodis „humoras“ yra kilęs iš ukrainiečių kalbos žodžio „umora“ – alpimas, apalpimas … gal nuomaris iš juoko? Matyt, visi žodžiai, prasidedantys žodžiu H į lietuvių kalbą bus atėję iš ukrainiečių kalbos, nes pas juos tų „h“ labai daug, o pas mus iš tiesų nėra buvę, kol „mokslinčiai“ nesugalvojo lygiuotis į Vakarus ir praturtino mus papildomomis raidėmis.
Sapnavau, kad žinau ir pats renkuosi./ Iš prekių žinovų išminties vadovėlio
***
Iš vieno žmogaus sapno.
-Ar jau numiriau? – paklausė žmogus.
-Uhu,- linktelėjo demiurgas Volandas, nepakeldamas akių nuo storos, įspūdingų matmenų knygos.- Mirėte. Be jokios abejonės.
Daugelis iš mūsų, matydami mūsų ūkio ir valstybės valdymo rūpesčius ir įsisenėjusias bėdas, užduoda sau klausimą – kaip turėtume gyventi toliau kaip bendruomenė, kad mūsų vidinis teisingumo pojūtis atitiktų tai, ką matome išorėje. Suprantama ir paprasta tiesa: kad vieno atsakymo čia negali būti; kad vidinių žmogaus pasikeitimų suma įgalina ir išorinių pasikeitimų tvarumą. Ir tuo pačiu jau daugelis supranta, jog reikalingas esminis veikiančios politinės austuvos (sistemos) perkrovimas.
Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).
Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.
„Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.“
Vieną gražų rytą, po meditavimo, lyg blyksnis atėjo, atrodo žinoma, tačiau naujai ir smarkiai suskambėjusi nata: „Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas…“
Po kurio laiko, neišvengiamai įsijungęs kompiuterį, perskaitau savo draugo žinutę su šia ištrauka: