Meilė neturi nieko bendra su santykiais, meilė – tai būsena…. (…) Meilė nežino jokių palyginimų, ji tiesiog myli, nelygindama vieno su kitu. /// Ošo

Prisimink!

Yra du būdai, kaip atskirti save nuo suklastotų asmenybių.

Tu esi ne tai, ką galvoji, jauti, įsivaizduoji, atspindi.

Tu esi tiesiog sąmoningo buvimo akivaizdumas.

Kad ir kas atsitiktų, tu lieki tiesiog suvokiančiuoju. Tu – pats suvokimas, šios asmenybės neišeitų sugriauti. Šios asmenybės neišeitų paneigti. Visa kita gali būti paneigta ir atmesta.

Sąmoningumas išlieka aukščiausia būsena, labiausiai esmingu pagrindu. Tu negalėtum šito paneigti, negalėtum atmesti, negali nuo to atsiskirti.

Vyksmas susideda iš šių dalykų: tai, ko negalima atmesti, ko negalima atskirti nuo tavęs, – tai esi tu; tai, kas gali būti atskirta nuo tavęs, – tai ne tu.

Tu patiri skausmą; po kurio laiko skausmo nebus, o tu būsi. Tu patiri laimę, o paskum ji praeina; ji buvo, tačiau jos nebus, tačiau tu būsi. Dabar kūnas jaunas, paskui kūnas pasens… visa kita ateina ir praeina, svečiai ateina ir išeina, bet šeimininkas išlieka tas pats.

Todėl Zeno mistikai sako: „Nepasimeskite svečių minioje“.

Atmink, kad tu esi šeimininkas, ir šis šeimininkas yra sąmoningumas. Šis šeimininkas yra liudijantis sąmoningumas. Kokia pagrindinė dalis jumyse visada išlieka nepakitusi? Būkite tiktai tuo ir atsiskirkite nuo to, kas ateina ir praeina.

Bet mes pradedame tapatintis su svečiu. Išties, šeimininkas taip įsitraukęs į bendravimą su svečiu, kad pamiršta pats save.

Mulla Nasredinas surengė vakarėlį, kuriame buvo tiek draugai, tiek atsitiktiniai svečiai. Vakarėlis buvo labai nuobodus ir vidurnaktis jau baigės, o vakarėlis vis dar tęsėsi. Vienas atsitiktinis svečias, nežinodamas, kad Mulla yra šeimininkas, jam ir sako:

„Aš niekada nemačiau tokio buko vakarėlio, tokio kvailo pasisėdėjimo. Atrodo, kad tai niekada nesibaigs, čia taip nuobodu, norėčiau išeiti greičiau. “

Mulla ir sako: „Tu skaitai mano mintis. Aš norėjau tau pasakyti tą patį. Aš pats niekada nemačiau tokio nuobodaus ir kvailo vakarėlio, bet aš neturiu tiek drąsos kaip jūs. Aš taip pat galvoju apie tai, kaip iš čia išeiti, tiesiog išbėgti“.

Ir jie išbėgo kartu.

Vėliau, gatvėje, Mulla prisiminė kai ką ir sako: „Kažkas negerai, nes dabar prisimenu, kad aš – viso to šeimininkas! Atsiprašau, man reikia sugrįžti… “

Taip atsitinka visiems: šeimininkas pasimetė, šeimininkas pamirštamas kiekvieną minutę.

Šeimininkas yra tavo liudijimas. Skausmą pakeičia malonumas; sielvartą keičia džiaugsmas. Ir tu tapatiniesi su kiekviena akimirka, tu tampi svečiu. Prisimink šeimininką. Kai yra svečių, prisimink šeimininką.

Yra tiek daug skirtingų svečių: malonių, skausmingų, pageidautinų ir labai nepageidaujamų, su kai kuriais norisi gyventi, o kai kurių geriau būtų išvengti, bet visi jie yra svečiai.

Prisimink šeimininką. Visada jį prisimink. Būk šeimininko ašyje. Pasilik savo šeimininke. Tuomet tu galėsi atskirti save. Tuomet atsiras erdvė, atstumas, tiltas sulaužytas. Ir kai šis tiltas sunaikinamas, atsiranda atsižadėjimas. Tada tu esi šeimininkas, o ne svečias. Tu esi tarp svečių, bet tu pasilieki šeimininku. Tau nereikia nuo jų bėgti, tai nėra būtina.

Ošo. Menas būti savimi.

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt