Tavo prisirišimas ir nepriėmimas yra klydimas, neteisingas mąstymas. Nukirsk jį!
Tikėjimas į „aš“ yra samsaros šaknis ir pagrindas. Išplėšk jį!
Niekas negali kitaip./ Georgijus Gurdžijevas
Šiandien norėčiau pakalbėt ir griežčiau. Vis stebiu Veidaknygės gyvenimą, įvairius žmonių pasisakymus žiniasklaidoje. Visur matau tą patį: nesuvoktą aistringumą, nežabotą protą, prisirišusį prie savo nuomonės ir siauro žvilgio į vieną ar kitą klausimą. Nors pasaulis platus, žvilgsnis siauras. Suprantama, jog kiekvienas žmogus mato ir supranta pasaulį savu kampu. Tačiau jei panorėtų, gali pažiūrėti ir kitaip, patyrinėti, suprasti. Ir tada galima būtų susivokti, o kas gi dedasi iš tiesų. Reiškinių priežastys dažnai neguli paviršiuje, jos yra šakninės.
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie žmogų, yra tai, kad žmogus miega. Jis nepabunda net tada, kai mano, kad pabudo. Jo pabudimas labai trapus; jo pabudimas toks menkutis, kad net neverta jo svarstyti. Jo pabudimas yra tik gražus, bet visiškai tuščias pavadinimas.
Tu miegi naktį, miegi dieną – nuo gimimo iki mirties vis pereini nuo vieno miego pobūdžio prie kito, bet iš tikrųjų niekada neprabundi. Nekvailink savęs, kad pabudai, kai tiesiog atmerkei akis. Kol neatsivėrė vidinės akys – kol nepasidarei pilnas šviesos, kol neišmokai pamatyti savęs, pamatyti, kas toks esi – negalvok, kad esi budrus. Tai yra didžiausia iš regimybių, kuriose gyvena žmogus. Ir jeigu darai prielaidą, kad jau pabudai, nebėra ir kalbos, kad dėtum pastangas iš tikrųjų pabusti./Ošo.
Svarbiausias tikrosios proto prigimties suvokimo dalykas, nesvarbu, kokie išgyvenimai jame vyktų, yra išbūti dabarties akimirkoje. Tai reiškia, kad turėtume priimti tai, kas su mumis nutinka – priimti visus savo išgyvenimus, suvokti esminę jų kokybę. Tačiau tam turime išspręsti vieną iš svarbiausių mūsų klausimų – įprastą polinkį į protinį nepilnavertiškumą – begalinio nepasitenkinimo būseną.
Linczi (kin. 臨済) – čan budizmo mokykla, kurią įkūrė meistras Linji Yixuan (kin. 臨済義玄) Kinijoje Tangų dinastijos laikais 9 amžiuje.
Linczi pamokslus, pokalbius su vienuoliais, kalbas ir poelgių aprašymus jo mokiniai ir pasekėjai kartu surinko rinkinyje Linczi lu – „Lin-czi įrašai“. Pats meistras juokavo, kad „ant didelės lentos jie perrašinėja nereikšmingo, seno žmogaus žodžius“ – kuris, beje, mokė tiesiogiai, o ne per knygų skaitymą.