Jogo kelias. Budistiniai mokymai.

kathmandu2 Kaip jau supratome, samsaros šaknis yra mūsų pačių „aš“ samprata ir mūsų įprotis prie jos prisirišti, tapatintis su savo „ego“.

Pagrindinė tokio prisirišimo prie šios sąvokos atrama yra skvarmų visuma (skandha), tai yra medžiaginis kūnas. Kai kūnas patiria įvairius pojūčius, tam tikrus reiškinius vertiname kaip „malonius“ ir pradedame jiems jausti aistringą potraukį. Kitus reiškinius vertiname kaip „nemalonius“ ir siekiame jų atsikratyti. Šie vyksmai yra susiję su antrąja atrama – pojūčių visuma.

Skaityti toliau

Krišnamurtis apie pastangas ir Narajano pastabos paraštėse

Dhumavati_yantra_color Ten, kur yra pastanga – stengiamasi keistis, perkeisti/transformuoti patį save – ten nėra nuolankumo, ten neišvengiamai atsiranda susireikšminimas/tuštybė. Jums kyla mintis, kad pasikeitėte, pasiekėte tikslą, peržengėte klausimą/problemą, ir visa tai suteikia jums savo svarbumo pajautą. Todėl jūs niekada nejaučiate tikrosios nuolankumo esmės/prigimties.

Jums tereikia žvelgti į klausimą/problemą, tiesiog žvelgti į ją ir susipažinti su visomis jos pusėmis. Jeigu ją ištirsite, kad ir kokia skausminga ir negrabi ji bebūtų, jeigu jūs žiūrite į ją, judate joje, gyvenate su ja ir – tai nėra tušti žodžiai – apkabinate ją, jei šią problemą padarote artimą savo širdžiai, tada pamatysite, kad esate nuolankumo būsenoje; ir pats klausimas/problema tada tampa visiškai kitokia nei buvo anksčiau.

Skaityti toliau

Išminčių sakymai 79

Tailandas11 Tavasis protas be sąvokinių minčių – suvokimo ir tuštumos vienovė – yra proto ramybė.

Padmasambhava. Krikštolinė tobulų pratybų girlianda.

*

Tiesą sakant, didžioji dauguma žmonių netrokšta jokio žinojimo; šie žmonės atsisako savo dalies ir net nepasiima to žinojimo, kuris jiems tenka bendrame paskirstyme kasdienio gyvenimo reikmėms. Tai ypač akivaizdu masinės beprotybės laikais, kaip karai, revoliucijos ir panašiai, kai atrodo, kad žmonės praranda net ir tą mažą dalelę sveikos nuovokos, kurią turėjo, ir virsta tobulais automatais, pasiduodančiais didžiulėmis masėmis visiškam sunaikinimui, t.y. prarasdami net savisaugos instinktą. Dėl to didžiulis žinojimo kiekis lieka, taip sakant, nepareikalautas ir gali būti paskirstytas tiems, kurie supranta jo vertę.

Georgijus Gurdžijevas. Iš Petro Uspenskio knygos „Stebuklingo beieškant“

*

Skaityti toliau

Kaip tapti Buda?

ajahn_sumedho Daugelis Theravada (Senolių kelio) budizmo vienuolių pasakytų, kad šiais laikais jūs negalite pasiekti pabudimo ir net neįmanoma pasiekti įžengimo į srautą tarpsnio, pirmosios šventumo atkarpos, kad tos dienos jau praėjo. Jie įsitikinę, kad pabudimas yra nutolusi galimybė, todėl net nededa rimtų pastangų, kad suvoktų, jog visa, kas atsiranda, – išnyksta. Šie vienuoliai visą gyvenimą gali skaityti knygas, versti sutras, manydami, kad šiame gyvenime nuskaidrėjimas neįmanomas. Bet kokia tada dharmos prasmė? Ko jaudintis, jei absoliuti tiesa taip toli, o galimybė pabusti tokia mažai tikėtina? Mes tiesiog tampame panašūs į antropologus, sociologus ar filosofus, kurie svarsto ir lygina religijas tarpusavyje.

Skaityti toliau

Apie protingą durnių manyje

rgnarajanas Niekas negali kitaip./ Georgijus Gurdžijevas

Šiandien norėčiau pakalbėt ir griežčiau. Vis stebiu Veidaknygės gyvenimą, įvairius žmonių pasisakymus žiniasklaidoje. Visur matau tą patį: nesuvoktą aistringumą, nežabotą protą, prisirišusį prie savo nuomonės ir siauro žvilgio į vieną ar kitą klausimą. Nors pasaulis platus, žvilgsnis siauras. Suprantama, jog kiekvienas žmogus mato ir supranta pasaulį savu kampu. Tačiau jei panorėtų, gali pažiūrėti ir kitaip, patyrinėti, suprasti. Ir tada galima būtų susivokti, o kas gi dedasi iš tiesų. Reiškinių priežastys dažnai neguli paviršiuje, jos yra šakninės.

Skaityti toliau

Apie Atbudimą

velliagiri5 Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie žmogų, yra tai, kad žmogus miega. Jis nepabunda net tada, kai mano, kad pabudo. Jo pabudimas labai trapus; jo pabudimas toks menkutis, kad net neverta jo svarstyti. Jo pabudimas yra tik gražus, bet visiškai tuščias pavadinimas.

Tu miegi naktį, miegi dieną – nuo gimimo iki mirties vis pereini nuo vieno miego pobūdžio prie kito, bet iš tikrųjų niekada neprabundi. Nekvailink savęs, kad pabudai, kai tiesiog atmerkei akis. Kol neatsivėrė vidinės akys – kol nepasidarei pilnas šviesos, kol neišmokai pamatyti savęs, pamatyti, kas toks esi – negalvok, kad esi budrus. Tai yra didžiausia iš regimybių, kuriose gyvena žmogus. Ir jeigu darai prielaidą, kad jau pabudai, nebėra ir kalbos, kad dėtum pastangas iš tikrųjų pabusti./Ošo.

Skaityti toliau