Kaip jau supratome, samsaros šaknis yra mūsų pačių „aš“ samprata ir mūsų įprotis prie jos prisirišti, tapatintis su savo „ego“.
Pagrindinė tokio prisirišimo prie šios sąvokos atrama yra skvarmų visuma (skandha), tai yra medžiaginis kūnas. Kai kūnas patiria įvairius pojūčius, tam tikrus reiškinius vertiname kaip „malonius“ ir pradedame jiems jausti aistringą potraukį. Kitus reiškinius vertiname kaip „nemalonius“ ir siekiame jų atsikratyti. Šie vyksmai yra susiję su antrąja atrama – pojūčių visuma.
Trečioji atrama yra susivokimo visuma. Su tuo susiję mūsų vertinimai – malonus, nemalonus.
Ketvirtasis atramų rinkinys yra apibrėžiantys veiksniai. Kai ką nors įvertinome kaip malonų, jam atsiranda aistringas potraukis. Jei gi ką nors įvardijame kaip nemalonų, tai visomis prieinamomis priemonėmis stengiamės to atsikratyti.
Penktoji atramų visuma yra sąmonės visuma. Būtent ta sąmonės visuma iš tikrųjų įgyja pojūčių – malonumo ir skausmo – patirties. Sąmonė, savo ruožtu, gali būti suskirstyta į penkias dalis, susijusias su juslėmis – regos, klausos, uoslės ir kt. Tačiau gilesniame proto lygmenyje yra ir šeštoji sąmonė – pamatinė sąmonė, kuri siejama su plačiu išorinio pasaulio ir būties kaip tokios suvokimo lygmeniu, tai suvokimas, kad „ten išorėje gyvuoja pasaulis“.
Šios penkios atramos veikia kartu ir tai tampa priežastimi, kodėl mes kabinamės prie sampratos „aš“. Išdavoje šios penkios atramos tampa sąlygojamos kančios. Tačiau jei atidžiai atliktume tyrimą, nerastume nei vieno iš šių dalykų. Jie neturi pavidalo, spalvos, vietos. Negalėtume nustatyti, iš kur jie atsirado, kur yra šią akimirką, kur atsidurs vėliau. Negalime jų aptikti kaip kažko atskirai begyvuojančio.
Tiesą sakant, savęs paties „aš“ samprata, kurią naudojame penkioms atramoms apibūdinti, yra tik pavadinimas, kurį suteikiame tam, ko iš tikrųjų nėra. Žmogui, nešiojančiam spalvotus akinius arba turinčiam tam tikrų regėjimo sutrikimų, balta kriauklė atrodo geltona, nepaisant to, kad ši kriauklė visada išliko balta. Lygiai taip pat mūsų suklaidintas protas priskiria tikrą nepriklausomą buvimą tam, kas tokio buvimo neturi.
Būtent tai šventraščiuose vadinama „nežinojimu“. Tai nesugebėjimas atpažinti tuščios reiškinių prigimties ir tikėjimas, kad jie turi tikrą nepriklausomą būtį. Nežinojimas veda prie prisirišimo prie visko, kas mums atrodo malonu, ir priešiškumą viskam, kas mums atrodo nemalonu. Spaudžiamas šių trijų nuodų, protas tampa tarsi tarnas, nuolat šen bei ten besiblaškantis. Taip ir kyla samsaros kančios. Jos tampa įmanomomis dėl mūsų nesugebėjimo atskirti, dėl mūsų iškreipto reiškinių prigimties suvokimo.
Dėl šio iškreipto suvokimo kai kurie žmonės samsarą laiko vieta, kur galima būti laimingam. Jie nesupranta, kad visa samsara yra persmelkta kančios. Kūnas jiems atrodo kaip kažkas gražaus ir geidžiamo. Jie nesupranta, kad paprastas analitinis tyrimas iš karto parodo, kad kūnas iš tikrųjų susideda iš gana atstumiančių medžiagų. Toks iškreiptas reiškinių suvokimas veda prie to, kad mes klaidingai laime laikome tai, ką sukelia kančią, o besikeičiantį pasaulį suvokiame kaip pastovų.
Taigi mes apžvelgiame keturias klaidingas sąmpratas – tikėjimą, kad reiškiniai yra tyri, kai jie yra užteršti; kančios kaip laimės suvokimą; reiškinių suvokimą pastoviais, kai iš tikrųjų jie yra nepastovūs; tikėjimą, kad kažkur tarp visų šių reiškinių gyvuoja atskiras, mano paties „aš“, nors iš tikrųjų jokio „aš“ nėra.
Nepatogių proto būsenų šaknys yra klešos (trikdančios emocijos). Norėdami kažkaip su jomis kovoti, turime įsitikinti aštuonių sąmonių, penkių atramų, penkių pradų ir visų reiškinių tuščia prigimtimi. Tai leis mums atpažinti tikrąją jų prigimtį – savarankiškos gyvasties nebuvimą.
Yra keletas būdų, kaip padaryti tokią išvadą ir suprasti ją iš savo patirties. Galime pereiti visas atkarpas – klausymą, mąstymą ir meditavimą – tai leis mums pasiekti aiškų santykinių ir absoliučių tiesų supratimą. Arba mes galime įgyti tiesioginės patirties atlikdami atitinkamas meditavimo pratybas, kurios leis mums tiesiogiai patirti menamą reiškinių prigimtį. Šis būdas vadinamas „jogo keliu“. Šis mokymas leis mums atlikti abu šiuos būdus – analitinį proto tyrimą ir įgyti tiesioginės patirties medituojant į šio tyrimo išdavas.
Iš budistinių mokymų lobyno
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt