Ar gali medis stovėti tvirtai?
Gali, gali gali,
Jei šaknys įaugę į žemę giliai ir nematomos glūdi.
Ar gali medis stovėti tvirtai?
Gali, gali gali,
Jei šaknys įaugę į žemę giliai ir nematomos glūdi.
Ištraukos iš vienos įstabiausių Agni jogos knygų – Boriso Abramovo „Agni jogos pasireiškimai“ („Грани Агни Йоги“).
Noriu išmokyti beribio gyvenimo reiškiniams pritaikyti matuoklį. Mintys ateina ir nueina, jausmai sukyla ir nurimsta, nuolatos keičiasi nuotaikos, tačiau tas, kuris savyje pastebi tuos pokyčius, tas turi stebėti ir stovėti virš jų ir po jais. Sutapatinti save su jais – reiškia paskandinti sąmonę laikinumo ir praeinamumo karalystėje, pakilti virš jų – reiškia juos išmatuoti beribiškumo matu ir pamatyti jų tikrąją esmę. Praeina viskas, – pasakyta teisingai, nepraeina tik tas, kuris viso praeinamumą stebi ir mato mirgėjimą dienų ir naktų, suvokiant savyje tą, Žiūrintį amžinai. Bebalsis Įrašinėtojas, Tylusis Stebėtojas, pastebintis laiko tekėjimą ir kaitą reiškinių, te jis, ir vien tiktai jis, vidinė esatis, tebūna gyvenimo matuokliu.
Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.
Dao, kuris turi vardą, nėra tikrasis Dao.
Dao De Dzin
*
Bet kokios dvasinės pratybos, joga yra pirmiausia apsivalymas, nuskaidrėjimas. Kas išeina iš mūsų burnos, koks žodis? Gal iš pradžių keikėmės, paskui savaime supratome, jog tai negerai, ir nustojome. Atsimokę universitetuose, prikimšti tarptautinių terminų (ne sąvokų) uždarėme save į proto dėžutę, uždarą ankštą erdvę, įsivaizduodami, jog būtent tai ir yra visas pasaulis. Tai juokinga. Mes, Lietuvoje gimę, esame puikioje padėtyje, turime senovinę kalbą, kuri gali padėti susivokti, atsibusti iš to jau pašvinkusio protinio sapno, kurį vadiname gyvenimu. Šis ankštas pasaulis nevertas gyvenimo vardo. Gyvenimas prasideda DABAR.
RG Narajanas
Nuostabus teosofo, Agni jogos mokymo sekėjo A.Cheidoko kūrinys apie tai, ko neparašė evangelistai.
„Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, parašytas dabar epigrafe, man iškilo trys klausimai.
Pirmas – kaip galėjo įvykti, kad žiaurūs teisėjai, susirinkę nuteisti moters už svetimavimą užmėtymu akmenimis, staiga tapo tokie gailestingi ir, paklausę savo sąžinės, paliko nusikaltėlę nenubaustą?
Antra – kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Gal paslaptis būtent tame, ką Kristus rašė pirštu ant smėlio?
Trečia – koks buvo tolesnis svetimavusios moters likimas?