Nežinojimo sąlygoti laimė ir kančia yra ne kas kita, kaip vaiduokliai.
Ir nors palankios ir nepalankios priežastys ir pasekmės kyla atskirai viena nuo kitos,
pagal savo prigimtį jos lieka negimstančiomis, o jų esmė neleidžia jokių pokyčių ar perkeitimų.
Nedvejokite, nuspręskite patys sau, kad būtent taip ir yra, nuspręskite dabar!
Nėra aukštesnės išminties už protą, esantį dabarties akimirkoje. Galimybė apsijungti su savo vidine, savaiminga išmintimi mums suteikiama visuose patirties lygmenyse. Nepriklausomai nuo to, ar pasireiškia mūsų teigiamos ar neigiamos savybės, ar jaučiame trauką ar priešiškumą kitoms gyvoms būtybėms, būtina visada išlikti stebinčiu dalyviu. Kai visą savo dėmesį nukreipiame tiesiai į pojūtį/jausmą, pavyzdžiui, į pyktį – nesvarbu, kur ir kaip tai įvyktų – pyktyje nerasime jokio užpildo, nerasime bent kažko iš tikrųjų gyvuojančio. Tada mūsų pyktis iškyla prieš mus kaip mėnulio atspindys vandens paviršiuje – jis aiškiai pasireiškia, bet neturi tikros savarankiškos gyvasties. Tai ne kas kita, kaip proto šviesnešės agnos, kylančios iš išmintingo tuštumos sąmoningumo, pasireiškimas.
Išbaigtas išsivadavimas įvyksta, kai aistringas potraukis palaipsniui visiškai paleidžiamas, kuomet vėl ir vėl trumpomis atkarpomis vis nukreipiame į jį savo dėmesį. Pirmą akimirką, kai atsiranda aistringas potraukis, mes iš karto nukreipiame savo dėmesį tiesiai į jį, ir jis savaimingai išsilaisvina. Kitą akimirką vėl nukreipiame savo dėmesį tiesiai į norą ir jis vėl išsilaisvina, tačiau šį kartą paleidimas yra pilnesnis. Mes ir toliau akimirką po akimirkos nukreipiame savo dėmesį tiesiai į aistringą potraukį ir kiekvieną kartą paleidimas tampa vis pilnesnis.
Šio požiūrio esmė yra panaudoti visus kasdienio patyrimo įvykius po meditavimo būsenos laikotarpiu mūsų pratybų tobulinimui – nuo vidinių proto vyksmų iki išorinio pasaulio apraiškų priėmimo, kurias suvokiame veikiant šešioms juslinio supratimo sąrangoms. Tiesą sakant, pratybų tobulinimas yra visų be išimties perkeitimo būdų tikslas. Tačiau tai tampa akivaizdžiausiu dalyku naudojant šį būdą, kuris yra susijęs su savęs perkeitimu miego ir mirties metu. Šį būdą taikome įvykiams, patiriamiems miego ir mirties metu, naudodamiesi įgimtu proto šviesumo siekimu.
Neužtenka to, kad meditavimo pratybos užgimė, reikia išlaikyti jas tobulomis. Jei nepalaikysite jų atsiradus meditavimo išgyvenimams, arba liksite paprastu žmogumi, arba patirsite įtampą kitokiose sampratų surinkimo pratybose, skirtose kaupimui ir apsivalymui. Tai būtų nukrypimas nuo tikrosios esmės, tarsi karalius elgtųsi kaip jo pavaldiniai arba liūtas prisijungtų prie šunų gaujos.
Štai rankose dar kartą laikau nedvilypio – vienovės mokymo knygą ESU – tikrai galingą suvokimo įrankį (ištraukos iš garsiosios knygos I am That). Išėjo mažas, bet naujas leidimas, vėl labai miela ir jauki knyga, kurią gera paimti į rankas. Tiražas labai nedidelis, kaip dažnai pasitaiko su tokio pobūdžio knygomis, tačiau kam reikia, tas ir gaus. Praeitas leidimas greitai baigėsi. Šį kiek pagerinom, išėjo su geresniu įrišimu ir kiek didesnė knyga. TAD KVIEČIU JUS KREIPTIS DĖL ŠIOS KNYGOS (UŽ PAAUKOJIMĄ). Pasinaudokite gera proga.
Budistinės medicinos austuvos (sistemos) požiūriu, ligos ir negalavimai atsiranda dėl atitinkamų priežasčių ir sąlygų. Pagrindinė ligų priežastis yra nežinojimas, nesugebėjimas atpažinti savo prigimtinės būsenos ir tinkamai sąveikauti su galutine tikrove. Kitos priežastys yra jausminė tarša. Negalavimų priežasčių brendimo sąlygos – banguojantys mūsų psichokūniškos agnos judesiai, kurie pažeidžia penkių pradų (elementų), kurie paprastai valdo mūsų kūno veiklą, pusiausvyrą. Kai sutrinka darni agnos (energijos) srautų ir penkių pradų pusiausvyra, kenčiame nuo kūno ligų ir sunkių psichinių būsenų.
Savo rašinyje „Didysis dharmos rinkinys“ Mokytojas Gampopa pamini kelis būdus, kaip susidoroti su kančia, kuri būdinga žmonėms:
1) Įžvelk sunkumų ir skausmo naudą, užuot žiūrėjęs į juos kaip į tai, ko reikia vengti bet kokia kaina;