Rėda – tai nuolatinis kalendorinis judėjimas ratu, žmonių ratelis, tvarka, papročiai, vaga. Kapa (kuopa) – susirinkimas, būrys.
Mūsų protėviai nuo seniausių laikų gyveno bendruomenėmis, kurios pačios priimdavo sprendimus. Ateina laikas prisiminti šią bendruovaldos tvarką ir mums, pritaikant ją dabarties laikmečiui. Prisiimti atsakomybę už savo šalį – reiškia pirmiausia dalyvauti savo laiptinės ir namo, rajono, kaimo ir miesto gyvenime.
O būdavo taip…
Užmaršus pasaulietiškumas sukelia kančią, prisiminkite, kas Esate dabar ir visados.
RG Narajanas
*
Kas randasi savo ašyje visada ramus. Tokiam žmogui, niekas nebus pilka kasdienybė, niekas nebus didinga: viskas tampa nuostabiu, giliu ir šventu slėpiniu – viskas! Ką jis bedarytų, viskas jam įdomu, niekas neatrodo įprastai. Žmogus nepasakys: tai yra kasdieniška, o tai yra didinga. Iš tiesų, nieko negalima laikyti didingu ir nieko negalima laikyti mažu ir kasdienišku. Žmogaus prisilietimas yra esminis dalykas. Save suvokęs žmogus, esantis pusiausvyroje, viską paverčia kitokiu. Pats jo prisilietimas tampa didingas.
Ošo. Vidžnana Bairava Tantra.
*
Visi nesuskaičiuojami samsaros ir nirvanos reiškiniai yra tarsi magiškos regimybės. Visoje Visatoje negalima rasti nieko, kas iš tikrųjų savarankiškai gyvuotų. Nebuvo karaliaus, kuris karaliavo amžinai; negimė nė vienas padaras, kuris nebūtų kažkada numiręs; niekada nesusirinko minia, kuri po kurio laiko neišsiskirstytų. Visa gyvata samsaroje yra tarsi dramatiška pjesė, kurioje aktoriai vaidina arba karingumą, arba aistrą, arba mirtį. Viskas kaip sapnas, kuris kartais gali džiuginti, o kartais virsti siaubu.
Dilgo Khyentse, Patrulio Rinpočės rašinio „Apšviestųjų širdies lobis“ paaiškinimai
Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.
Vydūnas
*
Reikalas ne kelyje, kurį mes renkamės; tai, kas mūsų viduje, verčia mus pasirinkti kelią.
O. Henris
*
Stipri Žinia atėjo meditavimo metu, 2022 metų Velykų pagal katalikų apeigas rytą. Meditavimo metu rašymas neįmanomas. Tad išėjęs iš būsenos sėdu „išrašyti“ šios žinios… RG
*
Ištrauka iš Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.
Jau sveikdamas jis prisiminė sapnus, kai dar gulėjo karštinėje ir kliedesyje. Jam rodėsi sergant, kad visas pasaulis pasmerktas kaip auka kažkokiam siaubingam, negirdėtam ir nematytam marui, plintančiam iš Azijos gelmių į Europą. Visi turėjo žūti, išskyrus keletą, labai nedaugelį išrinktųjų. Atsirado kažkokie nauji sukėlėjai, mikroskopinės būtybės, įsiskverbusios į žmonių kūnus. Tačiau šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, kurie juos priėmė į save, iškart tapo apsėsti ir išprotėję.
I skyrius:
Poriniai posmai (Yamakavaggo)
1. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš netyro proto, tą nuolat kančia lydi – kaip ratai vadelėtoją.
2. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė – tarsi neatsiliekantis šešėlis.
Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta keistais ir paslaptingais būdais.
Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik įrankiai visagalės Apraiškos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu, Šventąja Dvasia arba net dieviškumu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.