Penktasis Raskolnikovo sapnas

dostojevskis Ištrauka iš Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.

Jau sveikdamas jis prisiminė sapnus, kai dar gulėjo karštinėje ir kliedesyje. Jam rodėsi sergant, kad visas pasaulis pasmerktas kaip auka kažkokiam siaubingam, negirdėtam ir nematytam marui, plintančiam iš Azijos gelmių į Europą. Visi turėjo žūti, išskyrus keletą, labai nedaugelį išrinktųjų. Atsirado kažkokie nauji sukėlėjai, mikroskopinės būtybės, įsiskverbusios į žmonių kūnus. Tačiau šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, kurie juos priėmė į save, iškart tapo apsėsti ir išprotėję.

Tačiau niekada, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais protingais ir nepajudinamais tiesoje, kaip galvojo užkrėstieji. Tie niekada neabejojo savo nepajudinamais sprendimais, mokslinėmis išvadomis, moraliniais įsitikinimais ir tikėjimais. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėtė ir išprotėję siautė.

Visi nerimavo ir vienas kito nesuprato, kiekvienas manė, kad tik jame viename yra tiesa, ir kankinosi, žvelgdamas į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir laužė rankas. Jie nežinojo, ką ir kaip vertinti, negalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Jie nežinojo, ką kaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vieni kitus iš kažkokio beprasmio pykčio. Ištisos armijos susibūrė viena priešais kitą, bet armijos, jau eidamos į žygį, staiga pradėjo kankintis, gretos sutriko, kareiviai puolė vienas į kitą, dūrė ir pjaustė, kandžiojo ir vienas kitą valgė. Miestuose visą dieną skambino pavojaus varpai: sukvietė visus, bet kas ir kodėl skambina, niekas to nežinojo, o visi labai sunerimo. Jie atsisakė įprastų amatų, nes visi siūlė savo mintis, savo pataisymus ir negalėjo susitarti; ūkininkavimas sustojo.

Kai kur žmonės subėgo į krūvas, susitarė ką nors daryti kartu, prisiekinėjo neišsiskirti, – bet iškart pradėjo daryti visai ką kita, nei ką tik patys manė, ėmė kaltinti vieni kitus, mušėsi, pjaustėsi. Prasidėjo gaisrai, prasidėjo badas. Visa ir viskas žuvo. Opa augo ir plito toliau ir toliau.

Visame pasaulyje pavyko išsigelbėti tik keliems žmonėms, jie buvo tyri ir išrinktieji, kuriems buvo lemta pradėti naujos rūšies žmones ir naują gyvenimą, atnaujinti ir išvalyti žemę, bet niekas niekur šių žmonių nematė, niekas negirdėjo jų žodžių ir balsų.

Raskolnikovą kankino tai, kad šis beprasmis kliedesys taip liūdnai ir taip skausmingai atliepia jo prisiminimuose, kad šių karštinės sukeltų kliedesių įspūdis nepraeina taip ilgai.

 

Fiodoras Dostojevskis. Nusikaltimas ir bausmė.

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt

dostojevskis