„– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos <…> Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.“ Georgas Orvelas „1984-ieji“.

Negaliu pasakyti ir nežinau, ar mums brukama svetimybių prikaišiota naujakalbė yra kažkieno sąmoningas veikimas, ar tiesiog madų iš Vakarų pasėka ir bendrojo dabos (kultūros) laipsniško nuopuolio pasekmė. Esmė yra suvokti patį vyksmą, nenukrypstant į kaltųjų paieškas. Juk kiekvienas iš mūsų galime ne tik nepasiduoti toms seklioms kalbos „madoms“, tačiau, kasdieną dirbdami su savimi, gilinti gimtosios kalbos suvokimą. Ir šis įgalintas įrankis mums atsilygins šimteriopai: pamatysime gilesnį ir platesnį pasaulį, pilną spalvų ir atspalvių.

Siaurindami savo minties išraiškos rėmus, mes siauriname patį suvokimą. Spalvos ir atspalviai dingsta juodai baltame vaizde.

Jei vartojame šiukšliažodį „situacija“ – išnyksta žodžiai padėtis aplinkybės, būklė, sąlygos, kampas, nustatymas ir t.t.

Jei įsitvirtina šiukšliažodis „realybė“ – dingsta tikrovė, tikroviškumas.

Jei įsitvirtina šiukšliažodis iliuzija – išnyksta žodžiai-sąvokos regimybė ir menamybė.

Jei įsitvirtina šiukšliažodis „diskusija“ – nyksta žodžiai pašnekesys, ginčas, aptarimas, svarstymai, kivirčai, apsižodžiavimai ir t.t.

Atsiranda „momentas“ – išnyksta akimirka, atsiranda „horizontas“ – išnyksta akiratis, atsiranda „balansas“ – išnyksta pusiausvyra, atsiranda „tekstai“ – išnyksta rašiniai, atsiranda „harmonija“ – išnyksta dermė ir darna.

Bendravimas išnyksta komunikacijoje, o auklėjimas ir mokymas – edukacijoje.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti…

Mūsų kalba mažai keitėsi per amžius. Todėl ir gali būti vadinama labai sena kalba – senkalbe. Ji dar gerai prisimena pramočių ir brabočių išmintį, jų neštą Vydiją – dvasinį žinojimą, neaptemdytą neišmanymo. Senosios kalbos veikia ne vien paviršiniame lygmenyje, o naujosios (atsiradusios per paskutinius 500 metų), jau gerokai iškraipytos ir sutrumpintos, tą visuminį poveikį yra visiškai arba iš dalies praradusios. Paskutiniais dešimtmečiais plintanti „naujakalbė“ yra dar vienas suvokimo dugnas. Yra toks juokelis: mes galvojome, kad jau pasiekėme dugną, bet tuo metu kažkas iš apačios pasibeldė…

Vienas išmintingas žmogus šitaip aprašė senkalbių veikimą:

„Kuo puiki senovės raštija, o tuo, kad ji yra pagrindinis ir veiksmingas sąmonės vaistas.

Senovinis žodis galvoje nustato tikslias, aiškias vaizdinių ir sąvokų eiles, kovodamas su beprasmybėmis, kurios lyg dumblas auga sąmonės dugne. O dar ji šitaip surėdyta, kad kiekvienoje šaknyje galėtum pastebėti visuomio, reiškinių/daiktų daugio, pasireiškimą: tiesioginį, betarpišką aprašymą ir paaiškinimą to pastebėto taško, kuriame dabar esti tavo dėmesys. Kur tik bepažvelgtum, ką tik bepagalvotum, ten senovinės raštijos ženklai tuojau pat susirenka į vaizdinių eilių aibes.

Maža to, – pamatinio žodžio galia yra tokia skvarbi, kur tik benukreiptum savo žvilgsnį, ji aprašo ne tik tavojo pasaulio bet kokį daiktą, tačiau tokiu pat būdu veikia ir laike, kitaip tariant, atvaizduoja ne tik praeitį, bet ir ateitį – priklausomai nuo Meistro susitelkimo krypties.

Kuomet mes išgyvename gėrį, blogį, džiaugsmą, liūdesį, aistrą, nusivylimą, meilę, pyktį ir kitas mūsų kalbėjimo sąvokas, iš tiesų šių žodžių šaknyse yra įdėti tiesioginiai atitikimai, tame tarpe, su kūno dalimis: galva, rankomis, širdimi, kepenimis ir t.t.

Dera tik išmanyti ir mokėti surikiuoti atitikimų eiles tarp visų daiktų aibių taškų, kur, pavyzdžiui, galva yra pradžia, priežastis ir pasekmė, širdis yra šerdis, kuri kuria dermę ir matuoja dvasios ir kūno judėjimą laike bei erdvėje, kepenys kyla nuo žodžio kepti. Kai kuriose kalbose, kurios išliko vientisomis, iki šiol tūno tiesioginiai ir tikslūs atitikmenys. Šių vaizdinių atitikimų suvokimas yra raktas sveikam ilgaamžiškumui, nes kuomet matai aiškiai, tai ir eini lengvai.“

Juk ir tikrai – kuomet matai aiškiai, eiti ir gyventi yra lengviau, tavo erdvė plečiasi. Vientisa ir giluminių raiškų prisotinta kalba yra visuomio (visuotinio ir susijusio pasaulio) atspindys. Įvaldę šį įrankį galime matyti tris pasaulius, o taip pat tris laikus – paraeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau šis įvaldymas yra sąmoningumo vyksmas, ne vien žodžių ir jų junginių mokiniškas išmokimas. Kalba yra tarpininkas, jos pagalba tu kalbiesi su gamta, pasauliu ir tikrove. Ir gamta-tikrovė kalbasi su tavimi. Suteikia tau visokeriopą žinojimą, jei jo prireikia. Todėl išsilavinę žmonės mokėsi senkalbių – senovės graikų, lotynų, sanskrito. Šioje senkalbių eilėje esti ir lietuvių kalba. Ji užima ypatingą padėtį, nes yra gyva iki šiol, ją galima išgirsti gatvėse ir namuose, ne vien šventyklose ir mokyklose. Todėl ji ir sena ir nauja – ji gyva.

Tad nuo mūsų, šios kalbos nešėjų, priklauso, ar išsaugosime ją tyrą ateitiems kartoms, ar bukinančių įtakų pasekoje kalba užsiterš ir negrįžtamai pasikeis, galutinai pavirtusi naujakalbe, tuo metu senkalbė prisijungs prie senovės graikų, lotynų ir sanskrito, kuriomis jau niekas nekalba, tik mokslininkai ir šventikai. Išsaugoti kalbą paprasta – ja reikia kalbėti, gilinti savo suvokimą, žinojimą, „atlietuvinti“ savo galvoje kiek įmanoma daugiau naujakalbės įbruktų sąvokų ir sampratų. To reikia tam, kad kalba veiktų ne vien kaip paviršinis paviršinių žinių perdavimo būdas, o kaip visuomio suvokimo būdas.

Nors žmogiška kalba yra ne vienintelis giluminio susižinojimo-suvokimo įrankis, ji yra ne tik svarbus, bet ir esminis veiksnys žmogaus tapsme Žmogumi, žengiant iš įprasto, buitinio, savanaudžio „protelio“ į platų ir gražų pasaulį. Kuriame tu esi namuose: tau nebereikia kautis dėl naudos, neigti kitus ir įtvirtinti save. Tu jau dabar esi pilnas ir gražus, tu – tobulas suvokimas.

Tad būkite ir likite laimingi jau dabar.

Gintaras/Mangirdas

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt