Senkalbė ir naujakalbė

lietzodynas „– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos <…> Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.“ Georgas Orvelas „1984-ieji“.

Negaliu pasakyti ir nežinau, ar mums brukama svetimybių prikaišiota naujakalbė yra kažkieno sąmoningas veikimas, ar tiesiog madų iš Vakarų pasėka ir bendrojo dabos (kultūros) laipsniško nuopuolio pasekmė. Esmė yra suvokti patį vyksmą, nenukrypstant į kaltųjų paieškas. Juk kiekvienas iš mūsų galime ne tik nepasiduoti toms seklioms kalbos „madoms“, tačiau, kasdieną dirbdami su savimi, gilinti gimtosios kalbos suvokimą. Ir šis įgalintas įrankis mums atsilygins šimteriopai: pamatysime gilesnį ir platesnį pasaulį, pilną spalvų ir atspalvių.

Skaityti toliau

Protėvių vyda: apie žvaigždes

kraitine skrynia Be Saulės ir mėnulio lietuviams buvo žinomos planetos ir žvaigždės, jos visos buvo vadinamos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų buvo vadinama Aušrine, arba Vakarine žvaigžde (užsienietiškai – Venera). Tai tas pats dangaus kūnas, tik matomas ryte ir vakare. Žiloje senovėje Aušrinę ir Vakarinę žmonės laikė dviem skirtingomis žvaigždėmis.

Skaityti toliau

Apie Saugotojus ir Keitėjus

OLYMPUS DIGITAL CAMERA Dvilypiame pasaulyje vystymasis vyksta per kovą, šį gamtos pasireiškimą suvokė dar senovės pilosopai, o naujaisiais laikais dėsnis pavadintas „priešybių vienybė ir kova“. Kova yra nesąmoningas gamtinis veiksmas, kuriam paklūsta ir žmonės. Priešybės papildo viena kitą ir nežiūrint išorinės kovos, yra vidinėje vienybėje. Kovai reikalingos dvi pusės.

Sąmoninga vienybė, kaip būsena, ryškėja suvokiančiame žmoguje, kai jis išmoksta stebėti save ir aplinką. Tai visiškai kitokia virpesių kokybė, nei žmonių visuomenei įprastas, dvilypis gyvenimas: ne pasikartojantys švytuoklės svyravimai tarp „juoda“ ir „balta“, o galimybė pažvelgti už svyravimų, sąmoningas neprisirišimas, kuris ir sukuria virpesių kokybę.

Skaityti toliau

Vydūnas: kalbos gyvinimo pradmenys

Vydunas “Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas

Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.

Skaityti toliau

Atmintinė tikram lietuviui

lietzodynasTai trumpas* lietuviškų žodžių žodynėlis tiems, kas vadina save lietuviais ir kitiems geriems žmonėms, besidomintiems tyra lietuvių kalba.

Prisiminkite, jog pertekliniai svetimžodžiai – tai lyg maži kenkėjai (virusai) kalbos kūne, ją lėtai naikinantys. Jei jų nedaug (kaip vėžinių lastelių) – gali ramiai būti kalbos audinyje. Perteklius kuria ligą. Be to, jie įveda jus į siaurą mentalinę (suprask – protinę) erdvę, sukurdami proto kalėjimą, ribotumą. Motinos kalba, gimtoji kalba, riboženklius ištrina, sujungdama žmogų su Gamta, kitais žmonėmis ir Visuma. Tyra kalba – lyg nuostabus upelio čiurlenimas, tai gyvybė, tyrumas ir džiaugsmas.

Skaityti toliau

Apreiškimas Vincui Kudirkai (papildyta)

   Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta keistais ir paslaptingais būdais.

 Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik įrankiai visagalės Apraiškos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu,  Šventąja Dvasia arba net dieviškumu, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardinta. Tyliai atliekanti savo darbą.

Skaityti toliau

Giesmės „Šalia kelio Jovaras stovėjo“ reikšmių hermeneutika (papildyta)

Ragutis akmuo„Šaly kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,/// Iš pašaknų skambantys kankleliai…/// Per vidurį dūzgiančios bitelės…/// Viršūnėlėj sakalo vaikeliai…///Ir atjoja brolelių pulkelis…/// Prašom sustot, jaunieji broleliai…///Pažiūrėkit sakalo vaikelių…/// Paklausykit dūzgiančių bitelių…///Paklausykit skambančių kanklelių…/// Dėl tėvelio skambantys kankleliai…/// Dėl močiutės dūzgiančios bitelės…///Dėl brolelio sakalo vaikeliai,///  Slaunasai žolyne rugeli.“

Skaityti toliau