Kartą sutikau žmogų. Keistas tai buvo žmogus. Norėjau praeiti pro šalį, tačiau jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir ėmė kalbėti. Lyg man, lyg pats sau… Taip jis kalbėjo:
- Įvairių žmonių sutinku. Vieni galvoja, kad eina dvasiniu keliu, bet neina. Kiti apie tai iš viso negalvoja, bet tuo keliu eina. Vieni sako – „pergyvenu dvasinių pasikeitimų laikotarpį“. Pasižiūriu įdėmiau – jokių pasikeitimų, tik jausmai linguojasi. Sūpuojasi žmogus jausmų sūpynėse… Jo siela siekia aiškumo, tyrumo, tačiau jausmai/jutimai temdo akis. Susitapatinęs su jomis, jis ir toliau „transformuojasi“. Jausmų pasaulis – tamsus vanduo, tame tamsiame vandenyje visokia žuvis gyvena. Gal išsisups ir suvoks, kas tikra, o kas ne. Palikim tai Aukščiausiųjų pasaulių Malonei, nevertinkim. Mylėkim – ir priartinsim tą dieną, kai supynės sustos.
