Kur yra ramybė? Ji yra netrokštančio žmogaus širdyje, kuris suvaldęs savo jusles ir protą. Ramybės ir palaimos nėra knygose, bažnyčiose ir vienuolynuose. Ji atsiveria kai išaušta Atmano (Dvasinis) pažinimas.
OM
1945, rugsėjo 8 d.
Mėnesio archyvas: 2013 m. lapkričio mėn.
R.G.Narajanas: pastabos praktikai
Senaisiais laikais žmonės kitaip matė pasaulį. Jie matė, kad viskas susiję, kad prisilietę prie vieno daikto, mes tuo pačiu liečiame visą pasaulį. Ir dabar tai žinome, teoriškai, intelektualiai, protiškai. Nedaug tų, kurie ieško giliau. Tačiau dauguma nustojo jausti, nebėra pajautos apie visuminę vienybę. Senaisiais laikais nebuvo tiekos pabrėžiamų skirtingumų. Skirtumai, žinoma, buvo. Tačiau žmonės bendrybes jautė ir jas kėlė. Kaip rašė H.Hesė „Ką mūsų protas mąsto ir sako, tėra musės išmatos, palyginti su tuo, koks gyvenimas, ryšiai, giminystės srūva povandenine tėkme.“ ( Hermanas Hesė. Skaitymai minutėms.)
Jogai irgi šypsosi: anekdotai 5
Pagrindinis tikros Realybės privalumas yra tas, kad ji nepraeina, net jei jūs ja netikite, – pasakė Realybės Mokytojas ir nuėjo su mokiniais žaisti krepšinį.
***
Kartą mokinys paklausė Realybės Mokytojo:
— Ar ilgai laukti pasikeitimų į gera?
— Jei laukti, tuomet ilgai!.. — atsakė Mokytojas.
Esė: Prabočių balsas iš aumens gilumos
Dijūta kalnali, dijūta kalnali, dijūto kalnali, dijūto kalna…
Sadūto, dijūto, leliumoj…. ką reiškia tie žodžiai? Kas tai – gal tai, kas Indijoje vadinama „mantram“. Sklinda virpesiai-energija iš sutartinių, senobinių liaudies dainų. Tie, kas praėję jogos mokyklą ir išvystę dvasinę pajautą, lengvai pasakytų: veikia panašiai. Švelniai, raminančiai, giliai. Sava, klausykim.