Ten, kur yra pastanga – stengiamasi keistis, perkeisti/transformuoti patį save – ten nėra nuolankumo, ten neišvengiamai atsiranda susireikšminimas/tuštybė. Jums kyla mintis, kad pasikeitėte, pasiekėte tikslą, peržengėte klausimą/problemą, ir visa tai suteikia jums savo svarbumo pajautą. Todėl jūs niekada nejaučiate tikrosios nuolankumo esmės/prigimties.
Jums tereikia žvelgti į klausimą/problemą, tiesiog žvelgti į ją ir susipažinti su visomis jos pusėmis. Jeigu ją ištirsite, kad ir kokia skausminga ir negrabi ji bebūtų, jeigu jūs žiūrite į ją, judate joje, gyvenate su ja ir – tai nėra tušti žodžiai – apkabinate ją, jei šią problemą padarote artimą savo širdžiai, tada pamatysite, kad esate nuolankumo būsenoje; ir pats klausimas/problema tada tampa visiškai kitokia nei buvo anksčiau.
Atsikratyti bet kokio pokyčių troškimo, visų pastangų – nėra neigimo būsena, tačiau taip pat ir ne patvirtinimo būsena. Jūs tiesiog tyrinėjate. / Džidu Krišnamurtis, Bombėjaus pokalbiai.
RG Narajano pastabos paraštėse:
Čia Krišnamurtis paliečia esmingą dalyką: kas yra siekimas ir kas yra susitaikymas? Šie dalykai dvasiniame žmogaus kelyje yra labai subtilūs. Gyvename giliai dvilypiame pasaulyje, tad mūsų protas, savaimingai, kaip gamtoje įprasta, atlieka savo darbą atskirdamas savus nuo svetimų. Jis iškart aštriai paklausia – kaip galima pasiekti ką nors, jei nededi pastangų? Atsakymai glūdi ne mums įprastoje dvilypėje erdvėje. Tu juos gali rasti, tik ramiai tyrinėdamas, atsiduodamas tai ramybei ir beaistriškumui. Raktinis žodis visame tame – galimybė stebėti…
Stebėjimas-liudijimas yra kelias į vidinę laisvę, už proto ir paviršinių jausmų bangavimo, už visų tų myliu-nemyliu, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka. Kas yra stebėjimas? Kai daugiau ar mažiau susireikšminęs veikėjas atranda neįsitraukusį į veiksmą, tačiau pastabų žiūrovą savyje. O gal stebėtojas žmoguje atranda pats save. Ir tada tarp stebėtojo ir asmenybės-veikėjo atsiranda erdvė. Stebėtojas – už viso to šurmulio, kurį vadiname „gyvenimu“. Ta mūsų dalis, kuri stebi ir suvokia, yra sąmoningumo grūdas žmogaus-automato būtyje, kurios įprastas protas visiškai nesupranta.
Stebėjimas savaime nereiškia vien meditavimo pratybų. Galima tiesiog sėdėti, vaikščioti, veikti – ir kartu stebėti. Todėl stebėjimo pratybas sėdint (meditacija) tiktų vadinti savižvalga. O štai stebėjimą veikiant – savistaba. Kam reikalingas toks atskyrimas? Pirmiausia tam, kad suprastume, jog stebėjimui nereikia ypatingų sąlygų, kažkokių išlavintų gebėjimų. Nereikia net laiko, nes visi jo turime vienodai. Neturite laiko savižvalgai, nes esate labai užsiėmęs žmogus? Užsiimkite savistaba – darbo, kitokios veiklos metu.
Tai yra galimybė ramiai žvelgti tiek išorėn, tiek vidun, neturint kažkokių aiškiai išreikštų tikslų, išskyrus patį stebėjimo vyksmą. Tai reiškia ir neprisirišimą (ypač jausminiu pavidalu) prie to, ką pastebėjai. Tačiau neprisirišdamas tu ir neatmeti, o tik pastebi. Kai pastebi, jau negali meluoti sau, kad nepastebėjai. Pastebėjai ir tiek, tu neskubi vertinti, priimti ar atmesti. Tu suvoki, kad matai tik dalį kažko, lyg ledkalnio viršūnę. Ir tu nežinai, kas po vandeniu slypi. Gali kilti noras sužinoti. Bet tai irgi tik noras, kurį tu gali stebėti.
Galimybė stebėti savo mintis, savo jausmus ir pojūčius – nuostabi dovana. Tada mes jau ne vien likimo šapeliai karmos vandenyne. Taip, – mes vaidiname gyvenimo ilgio pjesėje, kaip aktoriai dalyvaudami tame vyksme. Tik skirtumas toks, jog mes kažkokiu paslaptingu būdu imame nujausti, imame žinoti, jog šis gyvenimas, kurį anksčiau laikėme tokiu rimtu ir tikru, yra viso labo vaidinimas Kažkieno sukurtame vaidinime. Ir Žiūrovas-Stebėtojas mumyse pamažu atbunda. Ir šis Budrumas Yra lengvas, šviesus tylusis džiaugsmas. Žiūrovas dar įsitraukęs į veiksmą, o Stebėtojas jau laisvas… Tai yra Būsena, o ne kažkoks mažiukas žinojimas, kurį galėtume išmatuoti baitais ar bitais ar kaip jie ten besivadintų.
Taip pamažu atsiranda nauja kokybė, nauja suvokimo, susivokimo pasaulyje ir savyje kokybė. Krišnamurtis pastebi, kad pastanga veda į susireikšminimą, skatina svarbumo pojūtį. Stebėjimas tą svarbumą tirpdo, parodo visą jo sąlygiškumą, baigtinumą ir trapumą. Yra kažkas – ir jau nėra. O kas visad lieka ir yra? Kas aš esu ir kas nesu?
Atsakyk į šiuos klausimus tyloje, esmė ne atsakymai, geriausias atsakymas yra džiaugsminga tylos būsena. Tai ir yra atsakymas.
Ir dar vienas dalykas. Krišnamurtis sako: jeigu jūs savo bėdą ar taip vadinamą problemą „apkabinate ją, jei šią problemą padarote artimą savo širdžiai, tada pamatysite, kad esate nuolankumo būsenoje“. Pasaulis yra gimęs iš meilės ir išlieka meilėje, matyt, šitaip mylėjo pats Kūrėjas kurdamas. Įžengęs į meilės slėpinį, tu nebesi kampuotas, tu daraisi apvalus, tu tampi lyg nuliu. Kitaip tariant, tave ištinka paprasto nuolankumo būsena. Tai džiaugsminga rami būsena, darnos, dermės būsena. Tau nereikia kautis, kad kažką gautum. Durys atsiveria pačios, tačiau dažnai ne tos, kur kažkada norėjai, kad atsivertų. Tu priimi ir esi laimingas.
Būkite sąmoningi ir laimingi jau Dabar.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt