Hermis Trismegistas, dukart gimęs, suteikia pašventimą savo sūnui Tatui. Šis Pašventimas – tai antrasis žmogaus gimimas. Pirmasis buvo medžiagoje, kūne, o antrasis – Dvasioje. Žmogus išlieka kūne, tačiau įgauna suvokimą, dar vadinamą Platesniu Suvokimu ar Nušvitimu. Senovės lietuviai simboliškai dukart gimusiu vadindavo liną, kurio Dievas buvęs Vaižgantas. Pirmąkart jis gimė žaliu lapeliu, antrą kartą – praėjęs lino kančią – žalia drobele. Hermis Trismegistas pabrėžia, kad suvokti save patį yra Dieviška Malonė. Prisiliesti prie senovės išminčių amžinosios išminties – taip pat. Jūs dabar tai darote, būkite dėmesingi ir atidžiai, ne vien protu, bet ir širdimi perskaitykite ir suvokite, kas yra pasakyta. Ne žodžiais suvoksite, o už žodžių, ne mintimis, o už minčių. Būkite Sąmoningi ir laimingi jau Dabar./ RG Narajanas
Hermetinių raštų sąvadas. XIII skyrius. Slaptas pamokslas ant kalno apie atgimimą ir tylos taisyklę
Hermis, Triskart Didis (Trismegistas), savo sūnui Tatui
1
Tatas. „Bendrosiose nuostatose“, mano tėve, tu kalbėjai apie dievišką veikimą ir tu neatskleidei savo žodžių prasmės sakydamas, kad niekas negali būti išgelbėtas be naujo gimimo. Bet kai kreipiausi į tave malda po žodžių, kuriuos man kalbėjai einant kalnų taku, o klausinėjau tavęs apie atgimimą, nes tai vienintelis klausimas iš viso mokymo, kuris man liko neatvertas, tu man pažadėjai, kad atskleisi šitai, „kai būsiu pasiruošęs atsitraukti nuo pasaulio“. Ir štai dabar aš pasiruošęs: sutvirtinau savo dvasią prieš pasaulio potvynius. Nuvesk mane dabar, kaip pažadėjai, į paskutinį atgimimo pašventimą, ar tai balsu, ar slaptuoju būdu (priemonėmis). Aš nežinau, Triskart Didis, iš kokių įsčių, iš kokios sėklos gimsta žmogus.
2
Hermis. O mano sūnau, įsčios yra Išmintis Tyloje, o sėkla yra tikroji Malonė.
Tatas. O kas tai sėja, mano tėve? – Esu visiškai sumišęs.
Hermis. Dievo Valia, mano sūnau.
Tatas. O kaip jis gimsta, mano tėve? Neturintis regimo užpildymo, koks yra manyje, jis turi būti kitoks.
Hermis. Gimęs – yra kitoks, jis Dievo Sūnus. Viskas yra Visatoje, sudarytoje iš visų Galių.
Tatas. Tavo žodžiai slėpiningi, mano tėve, ir tu nekalbi su manimi taip, kaip tėvas kalba su savo sūnumi.
Hermis. Tokios Tiesos neišmokstama, mano sūnau, ji prisimenama, kai Dievas to panori.
3
Tatas. Tai, ką tu sakai, yra neįmanoma ir išgalvota, mano tėve; todėl manau bus teisinga tau paprieštarauti. Ar aš koks svetimšalis, kitos giminės sūnus? Neatsižadėk man pateikti savo mokymą, mano tėve, juk esu tavo teisėtas sūnus; paaiškink man, kaip vyksta atgimimas.
Hermis. Ką tau pasakyti, mano sūnau? Galiu pasakyti tik tiek: neišreiškiamas, neapčiuopiamas regėjimas man atsitiko. Dievo Malone išėjau už savęs paties ribų, peržengiau save į nemirtingą kūną, nebesu tas, kas buvau, aš gimiau Prote. Tai negali būti pažinta per žodį, nematoma per šitą medžiagišką dalyką, sugalvotą žemiškam regėjimui, todėl aš nebesijaudinu dėl savo ankstesnės sudėtingos skvarmos, nebesu nuspalvintas, būdamas neapčiuopiamu, neišmatuojamu, esu tam svetimas. Dabar tu matai mane savo akimis, tačiau šitokiam žvilgsniui nepasiekiama mano dabartinė esatis, ne šiomis akimis mane dabar galima pamatyti, mano sūnau.
4
Tatas. Tu vedi mane iš proto, atimi iš manęs suopratį, mano tėve; dabar net savęs nebematau.
Hermis. Tebūnie Dangaus malonė, kad tu, mano sūnau, sugebėtum peržengti save patį, kaip naktį sapnas nuneša, tačiau tuo pačiu išliktum nemiegančiu.
Tatas. Pasakyk man dar štai ką: kas yra atgimimo gimdytojas?
Hermis. Dievo Sūnus, žmogus, pagal Dievo Valią.
5
Tatas. Dabar, mano tėve, po to, kai savo stulbinamu smūgiu padarei mane nebyliu, mano pojūčiai sustingo, galiu tik galvoti ir matau tave visą laiką tokio paties dydžio ir tų pačių išorinių pavidalų.
Hermis. Net ir tuo klysti, nes mirtingi dalykai kasdien keičia savo išvaizdą, laikas juos didina arba sumažina, jie yra tik vaiduokliai.
6
Tatas. Kas tada yra tikra, o Triskart Didis?
Hermis. Kas nesugadinta, mano sūnau, kas neturi nei ribų, nei spalvos, nei pavidalo: nesunaikinamas, nuogas, švytėjimas; Tai, kas suvokia save patį; nesikeičiantis, Malonė, Bekūnis.
Tatas. Iš tiesų, aš netenku proto, mano tėve. Man atrodo, tu padarei mane išmintingu, ir ši mintis migdo mano pojūčius.
Hermis. Taip ir yra, mano sūnau, juslės suvokia tai, kas kyla lyg ugnis, kas leidžiasi kaip žemė, pučia per visą Visatą kaip oras, teka kaip vanduo; bet kaip tu galėtum pojūčiais užčiuopti tai, kas nėra nei tvirta, nei skysta, nei kieta, nei minkšta, tai, kas suvokiama tik per savo galią ir agną, tam reikia žmogaus, galinčio suvokti gimimą Dieve?
7
Tatas. Reiškia, mano tėve, tai viršija mano galimybes?
Hermis. Tegul nebūna taip, mano sūnau. Pabandyk ir tai ateis; panorėk ir tavo noras išsipildys. Užmigdyk savo kūno pojūčius ir įvyks gimimas dieviškume; apvalyk save nuo aklųjų medžiagiškų kankintojų.
Tatas. Ar tai reiškia, kad manyje yra kankintojų, mano tėve?
Hermis. Ir jų yra nemažai, mano sūnau, jie yra grėsmingi ir gausūs.
Tatas. Aš jų nežinau, mano tėve.
Hermis. Pats Nežinojimas yra pirmasis iš šių budelių. Antrasis – liūdesys; trečiasis – nesaikingumas; ketvirtasis – geismas; penktasis – neteisingumas; šeštasis – godumas; septintasis – melagystė; aštuntasis – pavydas; devintasis – gudrumas; dešimtasis – pyktis; vienuoliktasis – žioplumas; dvyliktasis – apgaulė. Jų skaičius yra dvylika, bet po jais, jiems vadovaujant – dar daugiau. Užvaldydami kūną, jie priverčia viduje esantį žmogų kentėti per pojūčius. Jie po truputį, nors ir ne visi iš karto, tolsta nuo to, kurį Dievas apdovanojo savo Malone. Štai tame ir yra atgimimo būdas ir prasmė.
8
O dabar daugiau nieko nesakyk, mano sūnau, ir pabūk pamaldžioje tyloje: kaip atlygis už tai Dievo Malonė nenustos leistis ant mūsų. Džiaukis dabar, mano sūnau, štai, pagaliau, Dievo Galios apvalė tave iki gelmių; jos nusileido tam, kad sukurtų tavyje Dievo Žodžio kūną.
Tai pasiekė mus, šis Dieviškas Žinojimas, ir su tuo atėjimu neišmanymas yra išvarytas.
Tai pasiekė mus, džiaugsmo pažinimas (hara), ir su tuo atėjimu liūdesys atiteks tam, pas ką jam dar yra vietos.
9
Galia, kurią aš šaukiu po džiaugsmo, yra susilaikymas (egkrateya). O mieliausia galia! Paruoškime jai, mano sūnau, patį draugiškiausią sutikimą: pažiūrėk, kaip su savo atėjimu ji išstumia neryžtingumą! Ketvirtoje vietoje kviečiu kantrybę (carteria), jėgą, kuri priešpastatoma geismui. Šis lygmuo, mano sūnau, yra teisumo vieta (kraštinė): pažiūrėk, kaip jis išvaro neteisybę be jokio teismo. Esame išteisinti, mano sūnau, čia nebėra neteisybės. Kaip šeštąją jėgą, kviečiu mūsų bendruomenę (koinonia) kovojančią su godumu. Kai gobšumas atsitraukia, aš vis dar šaukiuosi tiesos (aletheia): dingsta apgaulė ir tiesa ateina pas mus. Žiūrėk, mano sūnau, kaip atėjus tiesai Malonė pasiekia savo pilnatvę. Pavydas atsiskiria nuo mūsų (kaip ir kitos ydos).
Pas mus ateina Tiesa, paskui gerumas, lydimas gyvybės ir Šviesos, mumyse daugiau nebeliko tamsos budelių, visi išskrido, nugalėti, garsiai plazdendami sparnais.
10
Dabar tu žinai, mano sūnau, kaip vyksta atgimimas. Atėjus Dešimtukui, mano sūnau, įvyko dvasinis gimimas, Dvyliktukas buvo išvarytas ir mes esame sudievinti šio gimimo. Tas, kuris Dievo malone gauna gimtį Dieve, išlaisvintas iš kūniškų pojūčių, sužino, kaip jis sudarytas iš Galių, ir mėgaujasi tobula palaima.
11
Tatas. Sustiprintas Dievo, mano tėve, aš vydoju, bet ne per akis, o per dvasinę agną, kurią gavau iš Galių. Aš esu danguje, žemėje, vandenyje, ore; Aš esu gyvūnuose, augaluose, įsčiose, prieš pastojimą, po gimimo, esu visur.
Bet pasakyk man dar štai ką: kaip tamsos budeliai, kurių skaičius dvylika, buvo išvaryti dešimties galių? Kokiu būdu tai atsitiko, o Triskart Didis?
12
Hermis. Ši palapinė, iš kurios mes išėjome, mano sūnau, išreiškia Žvėrtakio (Zodiako) ratą, susidedantį iš ženklų, kurių skaičius dvylika, jie vieningos prigimties, bet galintys įgauti įvairiausius pavidalus, kad suklaidintų žmogų. Tarp šių budelių yra porų, sujungtų tam, kad žmonės sumištų, apjungti savajame veikime, ir jų netgi atskirti neįmanoma. Visiškai savaiminga ir pagal sveiką protą, kad jie išnyksta kartu, išvaryti dešimties galių, kitaip pasakius, Dešimties; nes Dešimtis, mano sūnau – sielos gimdytojas. Gyvybė ir Šviesa apjungti Vieneto, Dvasioje, o skaičius Vienas yra Dešimties (Dekados) šaltinis. Todėl visiškai pagrįsta, kad Vienetas savyje talpina Dešimtį, o Dešimtis talpina savyje Vienetą.
13
Tatas. Mano Tėve, Aš matau Viską ir save Prote.
Hermis. Būtent tame ir yra atgimimo esmė, mano sūnau, daugiau nebekurti savo sampratų kūno pavidale, trimis matmenimis, bet kurti jas bekūniškume; dėka šios kalbos apie atgimimą, kurią užrašiau (tiktai tau), kad mes nebūtume Visatos priešais (diavola) miniai, kuriai Dievas nenori (tai atskleisti).
14
Tatas. Pasakyk man, mano tėve, ar šis naujas kūnas, sudarytas iš galių, kada nors suirsta?
Hermis. Tylėk, mano sūnau, nekalbėk neįmanomų dalykų, tai būtų klydimas, nuodėmė ir tavo proto žvilgio bedievystė. Jausmiškasis Gamtos kūnas yra toli nuo esminio gimimo. Vienas suirstantis, kitas ne, vienas mirtingas, kitas nemirtingas. Argi tu nežinai, kad tu tapai dievu ir Vienio sūnumi, kaip ir aš?
15
Tatas. Norėčiau gi, Tėve, išgirsti šį pašlovinimą Galioms giesmės (himno) pavidalu, kurį pažadėjai man giedoti, kai pasieksiu Aštuoneriopą.
Hermis. Pagal Aštuoneriopą, kurį man atskleidė Poimandras, tu teisus, mano sūnau, tuo, kad skubi palikti palapinę, nes tu dabar esi visiškai apvalytas. Poimandras, Aukščiausiasis Protas, man neperteikė nieko daugiau, kaip parašyta, žinodamas, kad aš pats galėčiau suprasti ir suvokti viską, ko panorėjęs, galėčiau viską pamatyti, ir jis paliko mane daryti tai, kas yra gerai. Štai kodėl visos manyje esančios Galios gieda tą patį, kaip ir Galios, esančios visuose kituose reiškiniuose.
16
Tatas. Aš noriu, mano tėve, tai išgirsti ir suvokti mintimi.
Hermis. Taigi patylėk, mano sūnau, ir išgirsk dabar tobulą pašlovinimą, atgimimo giesmę (himną), kurio neketinau taip lengvai atskleisti, jei tai būtų suteikta ne tau viso pašventimo pabaigoje . Nes jo neišmokstama, jis slypi tyloje. Taigi, mano sūnau, susirask atvirą vietą ir, atsisukęs veidu į pietų vėją, pašlovink Dievą saulėlydžio akimirką ir lygiai taip pat saulėtekio akimirką, pasisukdamas veidu į rytų vėją. Klausykis gi, mano sūnau.
17
Te visa pasaulio Gamta išgirsta šios giesmės (himno) garsus. Atsiverk, žeme, te atsiveria mano balsui visos lietaus talpyklos, te medžiai nustoja šnarėti. Giedosiu šlovę Visatos viešpačiui, Vienatiniam. Atsiverkit, dangūs; vėjai, nurimkit; Tegu nemirtingasis Dievo ratas priima mano žodį, nes aš giedosiu šlovę Visatos Kūrėjui, Vienatiniui, Tam, Kuris žemę kieta padarė, Kuris dangų pakabino, Kuris prisakė gėlam vandeniui ištekėti iš vandenyno ir išsilieti virš apgyvendintos ir negyvenamos žemės visų žmonių mitybai ir kitiems jų poreikiams; Kuris paliepė atsirasti ugniai, kad patenkintų visokius žmonių ir dievų poreikius. Pašlovinkime gi visi kartu Tą, kuris iškyla virš dangaus, visos Gamtos Kūrėją. Jis yra Suvokimo žvilgsnis, te priima Jis mano Galių palaiminimą.
18
Giedokite šlovę Vienatiniam, Galios, kurios manyje; giedokit pagal mano valią, visos Galios mano. Šventasis Žinojimas, uždegtas Tavęs, Tavo dėka aš apdainuoju tobulą Šviesą, pagarbinu proto džiaugsme. Visos mano Galios, giedokite su manimi.
Dainuoki, skaistybe; mano teisingume, giedok mano lūpomis teisingumą; mano nesavanaudiškume, kartok Visą; Tiesa, giedok Tiesą lūpomis mano;
dorybe, giedoki dorybę; Gyvenimas ir Šviesa, palaima ateina iš jūsų ir sugrįžta pas jus. Giedu šlovę Tau, Tėve, mano Galių agna; Giedu šlovę Tau, Dieve, agna mano Galių. Žodis Tavo gieda Tau šlovę lūpomis mano; priimki gi Viską, kas žodyje talpinas, kaip auką, žodžiais ištartą.
19
Štai ką skelbia manyje esančios Galios, kurių esmė manyje. Jos šlovina Tave, visur esantį, jos vykdo Valią Tavo. Valia Tavo išeina iš Tavęs ir sugrįžta pas Tave, Visa. Priimk nuo Viso mūsų auką žodžiu. Išgelbėk Visa, kas yra mumyse, o Gyvybe; apšviesk, o Šviesa, Dvasia, Dieve! Nes Protas, mūsų ganytojas, pagimdo Žodį Tavo; Kūrėjau, dvasios nešėjau, Tu esi Dievas.
20
Žmogus, Tau priklausantis, šaukia tai per ugnį, orą, žemę, vandenį, Dvasią, kūrinijos pagalba. Aš gavau palaiminimą iš Tavo Amžinybės. Ko ieškojau, tą ir gavau – ramybę. Žinau, kad šį pašlovinimą ištariau pagal Tavo valią.
21
Tatas. Mano Tėve, aš patalpinau Jį į savo pasaulį.
Hermis. Sakyk „protu suprantamame pasaulyje“, mano sūnau.
Tatas. Protu suprantamame, mano tėve. Aš galiu tai padaryti. Tavo giesmė (himnas) ir pašlovinimas išvalė mano protą; be to, aš taip pat noriu pašlovinti Dievą pagal mano paties suopratį.
Hermis. Nedaryk to lengvabūdiškai, mano sūnau.
Tatas. Mano Tėve, ką aš vydoju prote, aš tau sakau. Tau, pirmasis gimimo Įvykdytojau; Aš, Tatas, siunčiu auką Dievui, žodžiais ištartą. Dieve, Tu esi Tėvas, Tu esi Viešpats, Tu esi Protas; priimk auką žodžiais, kurios tikiesi iš manęs, nes visa, ko pageidauji, atsitinka.
Hermis. Tu, mano sūnau, siųsk Dievui, visos esaties Tėvui, vertą auką; bet pridurk, mano sūnau: „Žodžiu“.
22
Tatas. Dėkoju tau, mano tėve, kad suteikei man suvokimą.
Hermis. Džiaugiuosi, mano sūnau, kad gavai saldžius Tiesos vaisius, nemirtingą derlių. Dabar, kai to iš manęs išmokai, pažadėk man tylėti apie šią nuostabią galią, niekam neatskleisdamas, mano sūnau, atgimimo kelio, kurį tau perdaviau, vengdamas, kad nebūtume laikomi Visatos priešais. Tuo ir užbaigsime, kiekvienas buvome užsiėmę, aš – pašvęsdamas, tu – priimdamas. Tu suvokei Protu patį save ir mūsų bendrą Tėvą Šviesoje.
******
O ČIA GALITE RASTI HERMIO TRISMEGISTO SMARAGDO LENTELIŲ IŠMINTĮ
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt