Šamatha – Tibeto budistinių meditavimų būdas, kurio tikslas yra nuraminti proto, mentos veiklą ir pasiekti skaidrų sąmoningumą.

Šitaip dirbant su savo dėmesiu, galima pasiekti tokį pasaulėvaizdį, kuris nebūtų sudarytas iš dalių, t.y., būtų vientisas ir nepavaldus priešybių įtakai (myliu – nemyliu, patinka – nepatinka ir pan.). Taip pasaulėjauta tampa dvasine pasaulėvyda. Jogas mato pasaulį savyje ir save pasaulyje be iškraipymų. Užgimsta pradžnia – tyras žinojimas apie dharmos prigimtį bei suvokimas, kas praeina, o kas amžina. Kas Esu, o kas nesu.

Šį darbo su savimi būdą puikiai apibūdino Alanas Volesas savo knygoje „Awakening Dreams“ – „Atbudinantys sapnai“.

Dešimt šamathos vystymosi tarpsnių:

1. Nukreiptas dėmesys – gebėjimo sutelkti dėmesį į pasirinktą tikslą (objektą) ugdymas.

2. Ilgalaikis dėmesys – gebėjimas išlaikyti dėmesį į pasirinktą tikslą vieną minutę.

3. Atkurtas dėmesys – galimybė akimirksniu atkurti dėmesį į tikslą, kai prieš tai protas blaškėsi.

4. Išlaikytas dėmesys – dėmesio tikslas niekada nebūna visiškai ištrinamas iš atminties.

5. Įvaldytas dėmesys – vienakrypčio susitelkimo pratybos, samadhi, pradeda teikti pasitenkinimą.

6. Nuolankus dėmesys – protas nustoja priešintis dėmesio nukreipimui.

7. Visiškai nuolankus dėmesys – pašalinami prisirišimai, liūdesys, melancholija ir apatija.

8. Vienakryptis dėmesys – susijaudinimas ar vangumas nebetrukdo samadhi būsenai.

9. Darnus dėmesys – samadhi išlaikomas be pastangų.

10. Šamatha – gebėjimas be vargo išlaikyti susikaupimą ties pasirinktu tikslu bent keturias valandas. Labai padidėja protinis ir psichologinis mentos lankstumas. Yra daug lydinčių šią būseną poveikių.

Pasiekus šamathą didėja kūniška ištvermė, atsiranda medžiaginis ir protinis pasitenkinimas, labai padidėja proto stabilumas ir aiškumas.

Paprastai, kalbant apie dešimt šamathos atgajos vystymosi tarpsnių, yra naudojamas upės tėkmės vaizdinys. Iš pradžių mintys, jausmai, vaizdai ir kiti prote vykstantys reiškiniai pralekia prieš vidines akis krintančių krioklio čiurkšlių greičiu. Paskutiniuose tarpsniuose visi išvardyti prote vykstantys įvykiai praranda savo greitį ir pasirodo daug rečiau. Tada juos galima palyginti su ramia lygumų upės tėkme. Galiausiai jie visiškai nurimsta ir gali būti lyginami su giliu vandenynu arba krištoliniu ramiu ežeru.

Šios pratybos yra veiksmingiausios šiuolaikiniams žmonėms, norintiems įvaldyti šamathos būdą. Pirmasis iš jų yra sąmoningas kvėpavimas. Šios pratybos susideda iš mūsų sąmoningumo lavinimo stebint mūsų įkvėpimus ir iškvėpimus, stebint kūno pojūčius, atsirandančius dėl natūralaus kvėpavimo. Sąmoningo kvėpavimo patirtis suteikia mums puikų pasirengimą, atpalaiduojant kūną ir protą, kuris reikalingas, norint pradėti pratybas. Norintiems pereiti visus dešimt pratybų tarpsnių, pirmuose keturiuose patarčiau naudoti sąmoningą kvėpavimą. Kituose trijuose tarpsniuose (nuo penkto iki septinto) patarčiau naudoti proto sugrąžinimo į natūralią būseną pratybas. Šiose pratybose dėmesys nuo kvėpavimo pereina prie prote vykstančių dalykų. Stebime viską, kas atsiranda galvoje – mintis, vaizdinius ir jausmus. Stebime juos visiškai nešališkai, visiškai neįsikišdami. Mes leidžiame šiems vidiniams dalykams, kurie paprastai pilnai įtraukia mūsų dėmesį, atsirasti ir išnykti „proto lange“ tarsi debesims, sklendžiantiems dangumi. Pradedant nuo aštunto tarpsnio, mes atliekame vadinamąją šamathą be tikslo (beobjektinė šamatha), arba, kitaip tariant, patį suvokimo suvokimą. Iki šio tarpsnio mes telkėme dėmesį į kažkokį tikslą (objektą). Čia gi, dėmesys nukreipiamas į patį suvokimą. Nors kvėpavimas ir įvykiai prote yra minčių, kuriančių sampratas, objektai (kitaip tariant, sąmoningumas yra sutelktas į kitą dalyką, nei jis pats yra), atliekant šamathą be tikslo, sąmoningumas tiesiog ilsisi savyje, išryškindamas tokias savybes kaip aiškumas ir supratimas.

Pagrindinis šamathos atlikimo būdas apima dviejų proto gebėjimų sąveiką: dėmesingumą ir savistabą. Dėmesingumas (susitelkimas) yra dėmesio sutelkimas į pasirinktą tikslą, kai protas išlaiko supratimą apie tai, kas yra dabartinė užduotis, ir jo neblaško niekas kitas. Savęs stebėjimas (budrumas), kaip apibrėžė Šantideva (budizmo meistras, gyvenęs VI amžiuje Indijoje), yra „nuolatinis mūsų kūno ir proto būklės tikrinimas duotąją akimirką“. Tokiu būdu, savęs stebėjimas leidžia atlikti savotišką „kokybės patikrinimą“, nustatant akimirką, kada įvyksta išsiblaškymas, ir duoti pavedimą dėmesingumui atkurti dėmesį į pasirinktą tikslą. Pratybas atliekantis žmogus sutelkia protą panaudodamas dėmesingumą, kad išlaikytų prote užduotį, o kai dėmesys nuklysta, savęs stebėjimas tai pastebi ir padeda grąžinti dėmesį į pasirinktą tikslą (objektą).

Pagal Alano Voleso knygą „Awakening Dreams“ – „Atbudinantys sapnai“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt