Kaip atskirti aiškiagirdystę nuo haliucinacijų?

Narajanas7_n Klausimas: Kaip atskirti aiškiagirdystę, aiškiaregystę nuo visokių haliucinacijų?

Atsakymas: Ramiai, klausyt, žiūrėt, stebėt. Nepult nei tikėt, nei netikėt. Nei džiaugtis dėl to, nei piktintis. Po kurio laiko ryškės ir paaiškės atsakymas. Tuo paaiškėjusiu atsakymu vėl švelniai abejot, bet neatmest ir kartu nepriimt, kaip galutinės išvados. Tikrint ir vėl tikrint. Aiškiagirdystė turi pasitvirtinti šiame gyvenime, turi jam atliept. Įsiminti. Vėl stebėti. Toks kelias.

Tai yra vidurio kelias. Turi išlikti budrus, stebėti be lūkesčių ir prisirišimų tai, kas atsiranda tavo proto ekrane: vaizdiniai, garsai ir t.t. Šis matymas visada yra ir išbandymas. Turi jį praeiti ramiai viduriuku, ką bepamatytum. Ego viską savinasi, nes jis yra didžiausias savininkas. Stebėtojas neturi nieko, tik patį stebėjimo vyksmą.

Taip pat žodžiai ar vaizdiniai turi savo agną, savo virpesį, žiūrėk, koks tai virpesys, kurtlink jis veda. Jei tai pakylėjimas, pakylėta nuotaika, koks tai pakylėjimas? Kaip įsijungia jausmai? Net jei pats Deivas kalba su tavimi, išlik ramybėje, savo suvokimo šerdyje. Stebėk lyg kiną, bet be įsitraukimo, tačiau sąmoningai klausyk.

Jei pateikiamos kažkokios žinios, ar jos po to pasitvirtina šiame gyvenime? O gal balsas (balsai) žaidžia su tavimi, ar net komplimentus žeria? Budrumas ir dar kartą aiškus budrumas yra reikalingas.

Neskubėk tikėti kiekvienu sapnu, tačiau pasitaiko ir pranašingų sapnų, kvaila būtų juos atmesti ir neįsiklausyti į ženklus, kurie tau pasirodo. Šis atskyrimas yra darbo su savimi dalis. Visa pasirodo tavo prote ir pačia aukščiausia prasme visa yra regimybės. Tačiau mūsų pasaulio surėdymas yra sudėtingas, nes „pas tėvą daug kambarių“.

Protas dažnai mus vedžioja už nosies, pateikdamas to, ką mes norime matyti ar girdėti, simuliakrą, pakaitalą. Kaip ir sapnai, – pavyzdžiui, galime dažnai sapnuoti žmogų, kurio ilgimės. Kartais gauname net gydomąją psichologinę pagalbą, išgirsdami ar matydami tai, kas mus guodžia ir palaiko. Nereiktų to kratytis. Tačiau suvokimas būtinas, palaipsniui išeinant iš raga-dvesha koridoriaus. Kažkas mus traukia, o kažkas atstumia, abu šie veiksmai yra labai susiję, jie yra viena ir ta pati jėga. Stebėjimas, neprisirišimas išlaisvina. Tad būk laisvas savo stebėjime. Patirtys yra tai, ką stebėtojas mato. Jos yra ne tavo, jos neasmeniškos, jos visos Visatos pasireiškimas. Lengvai priimk ir lengvai paleisk. Įsimink. Dar kartą stebėk šių matymų, girdėjimų išdavas. Įjunk į darbą ir protą, ištirk tuos dalykus, kuriuos paminėjau.

Jogas, dvasinis ieškotojas nuolat turi ieškoti savo pusiausvyros ašies, tai suteikia atsparumo įvairioms su meditavimais susijusioms patirtims, kurios neišvengiamai ateina medituojant. Šios patirtys tiesiog pagrindinio sąmoningumo vyksmo šalutinis poveikis. Jei išlaikai ašį ir neprisirišimą, būdamas ramioje stebėtojo būsenoje, šie patyrimai nekenkia, net gali būti ribotai naudingi. Tačiau esantiems raga-dvesha (myliu-nemyliu, patinka-nepatinka) koridoriuje jie sukelia prisirišimus arba atmetimą, drumsdami būseną. Skaityk Germano Gesės knygą „Sidharta“.

Ir visada prisimink, kad tai yra darbo su savimi dalis: mokytojas tau gali sakyti viena ar kita, tačiau tu gali patikėti juo, o gali nepatikėti. Abejok, tikrink. Visokios haliucinacijos ir kitos regimybės yra tik proto kuriami paveikslėliai, tačiau tie patys paveikslėliai gali būti ir naudingti medituotojui. Sąmojo, lengvumo pojūtis irgi būtų naudingas – be susireikšminimo ir sureikšminimo to, ką matai.

Tad priimk tai, kas atėjo ir medituok toliau.

RG Narajanas

chitkul 8

 

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt