Šiomis dienomis, kai atsirado nepalankių išorės veiksnių ir prieštarų, galime pasitikrinti, ar tinkamai meditavome, dirbome su savimi. Ar galime išlaikyti pusiausvyrą ir aiškų žvilgsnį į save ir pasaulį? Ar mūsų meditavimas turėjo poveikį mūsų pasaulėjautai? Ar sugebėjome pratybas išplėsti už meditavimo salės ribų?

Nemedituojantys ir nedirbantys su savimi (tačiau mėgstantys „dirbti“ su aplinkiniais) yra pasmerkti dvilypiam suvokimui ir begalinėms prieštaroms, kurios sukelia kentėjimus.  Išsilaisvinimas iš šio kankinančio dvilypumo taip pat yra aiškus ir žinomas: apie jį pasakojo Buda, kiti iškilūs praeities Mokytojai. Lieka tik sekti jų paliktais mokymais. 

Kiek „liūdna“, kai sunkesnių išorės aplinkybių „egzamino“ neišlaiko ilgus metus meditavę žmonės, trankiai krisdami į dvilypumą, tapatindamiesi su savo nuomonėmis ir pojūčiais bei jausmais. Sunkiais laikais ypač esminga medituoti, keliant savo austuvos virpesius. Tai svarbu ne vien sau, bet ir aplinkai. Ramybė ir darna skleidžiasi iš medituojančio žmogaus ir šalia tokio tampa ramiau. Meditavimas – tai ne vien sėdėjimas sukryžiuotomis kojomis. Tai meditavimo aumuo (atmintis, prisiminimas) kiekvieną gyvenimo akimirką. Nėra atskirties tarp tavo jogos ir tavo gyvenimo!

Išminčius sako: „Nepriimk ir neatmesk, tada viskas taps aišku. Tik padaryk plauko storio atskirtį, ir štai jau Dangus ir Žemė išskirti. Jei nori, kad Tiesa pasirodytų tavo žvilgiui – niekada nebūk nei Už, nei Prieš. Kova tarp Už ir Prieš yra sunkiausia proto liga.“/ Sen Czian

Esmingas dalykas taip pat nesmerkti savęs, jei kažkas nepavyko, jei nepavyko išlikti Stebėtojo būsenoje, jei gyvenimo aplinkybės ir vėl įtraukė į savo sūkurį, primestos sampratos ir vertinimai užkariavo protą. Šis mūsų išorinis gyvenimas yra giliai dvilypis, tačiau vidinis gyvenimas turi ir Vienovės lygmenį. Tad nuklydus į dvilypumą galima sugrįžti atgal. Sūkurys įtraukė? Prisimink meditavimo aumenį ir sugrįžk atgal, į tikrąją būseną, kurioje tu ESI.

Tad štai kitas išminčius perspėja: „Neišsigalvok, nesvarstyk, o lik pirminėje ramybėje. Kurdamas sampratas, tu kenki pats sau. Nenukrypk ir vystyk pastabumą. Jei protas klajoja – visas dvasines gėrybes nuneša vėjas.“/Milarepa

Čia dera būti sąžiningu su pačiu savimi – nesmerkiant savęs pripažinti, kad nuklydai į dvilypius vertinimus, jausminį įsitraukimą į įvykius ir pan. Pripažinus galima lengviau sugrįžti į tyrą pirminę būseną. Šis sąžiningumas reiškia, kad tu stebi, kaip svyruoja proto ir jausmų švytuoklė, su ja nesitapatindamas. Švytuoklė turi dvi puses, kova turi priešininkus. Tu gali stebėti aplinkybes, jų nevengdamas, stebėti prote kylančias mintis ir sampratas, jausmus, jų neatmesdamas.

Tau dera stebėti, kaip mintys ir sampratos, jausmai ir pojūčiai atsiranda ir išnyksta tavo prote, tavo sąmonės erdvėje. Su tuo nieko nereikia daryti: nereikia svarstyti, atmesti ar priimti, nereikia užsiiminėti savipateisinimais ir vidiniais pokalbiais. Šie išminčiai kalba ne apie išorės aplinkybes, kurių gali pasitaikyti įvairių ir kurios reikalautų vienokio ar kitokio atliepimo, veiksmo, o apie vidinę žmogaus būseną, kuri nėra išorės įtakojama, tačiau pati gali įtakoti žmogaus veiksmus. Buda kalbėjo apie tai, kad medituojančio žmogaus esmė – lyg lotosas – prie jo nelimpa nei purvas, nei vanduo – jis visada nesuteptas ir tyras grožis. Lotosas visada yra ir buvo čia ir dabar.

Pasaulyje visada vyksta daug įvairių dalykų – tiek nuostabių, tiek ir pasibaisėtinų. Tiesioginė galimybė juos įtakoti, rodos, yra artima nuliui. Tačiau mūsų sąmoningi virpesiai ir ypač jų laukas, daugelio žmonių meditavimas ir ramybė, daro aplinką labiau derminga, darnia. Tiesiog stebėk ir nesiduok vidujai įtraukiamas į gyvenimo žaidimą, išlaikyk atstumą, išlaikyk Būseną…

Pabaigai atverčiu knygą ESU:

„Jogos pabaiga – suvokti nepriklausomybę. Viskas nutinka prote ir protui, o ne „aš esu“ šaltiniui. Kai suvoksi, kad viskas vyksta savaime (vadink tai likimu, Dievo valia ar paprasčiausiu atsitiktinumu), tu liksi tik kaip stebėtojas – suvokiantis ir besimėgaujantis, bet nė kiek nesijaudinantis.“

RG Narajanas

2022 metai

P.S. „Kalėjime Khenpo Miunselas Rinpočė mokė mane: „Tavo suvokimo lygmuo taps tau pačiam suprantamas, kai susidursi su sunkiomis aplinkybėmis. Kai viskas gerai, sunku jį atpažinti“. Kai jūs atsiduriate nemalonioje padėtyje – patirdami didžiulį skausmą, išgyvendami didelius pergyvenimus, tik tada jūs sužinote, kur esate savosiose pratybose. Jis pridėdavo: „Nepalankios aplinkybės išryškins tavo slaptus trūkumus“. Jeigu jūs net tokiomis aplinkybėmis gebate išlaikyti nesutrikdytą suvokimą ir nesate nunešti jausmų galios, tai bus rodiklis to, kad savo pratybose jūs įgijote patirties.

Jeigu jūs su dideliu pasišventimu atlikote budraus suvokimo pratybas bent vieną mėnesį, ir per tą laiką jūs atpažindavote net pačią subtiliausią mintį ir neleisdavote savo protui paklysti regimybėse, tai net po tokio trumpo laiko jūs taptumėte didelių permainų liudininku! Gavę šio regimo žaidimo stebėjimo patirties, jūs nebesielvartautumėte dėl gyvenimo negandų. Išties, yra tik vienas vaistas nuo šito – budrus suvokimas. Tai vienintelė veiksminga apsauga, kuri perkeičia tiek išorinius, tiek vidinius sunkumus.“/ Kjabdžė Garčenas Rinpočė.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt