Pasaulyje vis stiprėja taip vadinamas „slow down“ arba „Gyvenk lėčiau“ judėjimas.
„Civilizuoti“ žmonės bėga iš dienos į vakarą vis didesniu tempu. Laiko vis labiau trūksta. Pirmyn – į ateitį, šaukia parduotuvių vitrinos, darbdaviai su savosiomis „motyvacinėmis“ anketomis. Ir pagrindinis tokio bėgimo variklis – neramus, nesibaigiančių norų ir troškimų pripildytas žmogaus protas. Vienus troškimus (įgyvendintus), keičia kiti (dar laukiantys savo eilės), – ir pabaigos tam procesui nematyti. Kol pagaliau žmogus prisimena senos bardo dainos žodžius: „pavargau, nuo bėgimo, į vakarą…“.
www.yatra.lt kviečia visus į būsimas piligrimines keliones – šventklajūnas. Pirmiausia tuos, kurie perskaitė šį tekstą iki pabaigos ir neišsigando… Bet koks sutapimas su realiais įvykiais ar asmenimis yra atsitiktinis. Tai jūsų proto žaidimai. Išeiti iš sistemos neįmanoma. Jei anekdotas pasirodys girdėtas – jūs ir vėl suklydote. Tai visiškai naujas anekdotas, tik kiek panašus į senąjį. Jei supykote – atsiprašykite. Jei juokiatės – nurimkite. Jei skaitote, gal geriau neskaitykite. Jei dabar esate kryžkelėje – tiesiog darykite ką nors… Jei esat pažengęs medituotojas, imkit medituoti čia ir dabar. Tai padės. Jei tik galvojat apie tai, kad esat pažengęs medituotojas, galvokit toliau – irgi padės. Turėtų padėti… Kas perskaitys ir nesupras šio humoro – bus visiškai teisus – tai rimta.
1986 metais supratau, kad Rytų mokymai nepamini svarbaus stebėtojo arba liudytojo aspekto: stebėtojas ne tik stebi ir suvokia tai, kas praeina per jo protą ir kūną, jis kartu su tuo yra viso šito kūrybinis šaltinis. Kitaip tariant, proto (minčių, jausmų, emocijų ir asociacijų) stebėtojas arba liudytojas ne tik stebi mintis ir jausmus, tačiau kažkokiu būdu akimirksniu sukuria tai, ką jis stebi. Teigdamas tai turiu omenyje, jog mintis, kuri vadinasi „Aš nemyliu savęs“ atsiranda „lyg tai“ ji čia buvo visada ir savarankiškai gyveno. Kaip bebūtų, tikrovėje stebėtojas paslaptingu būdu sukuria mintį stebėsenos pagalba; stebėsena yra kūrybinis stebėtojo įrankis. Paprasčiau sakant, kad stebėtojas turėtų darbo, kuris vadinasi stebėsena, jis turi kurti kažką, kad tai stebėti.
Jūs ieškote kažko? Jūs norite kažko? Tas aš noriu „kažko“ ir ieškojimas ir yra kentėjimas. Tas pasąmoningas protinis įsitempimas ir yra kančia. Tas mąstymo procesas su kuriuo Jūs identifikuojatės stimuliuoja Jūsų smegenis. Ir tada smegenys tą informaciją siunčia i Jūsų stuburą ir sukelia tą neramumo būseną. Kažko trūksta. Aš nesu pilnas, aš nesijaučiu vientisas. Man reikia kažko, arba kažkieno. Arba man reikia kažką sužinoti. Ir tas „man reikia“ ir yra kentėjimas. Ir tai sukurta proto, tai nėra tikra, tai nepriklauso nuo kokių nors faktų, nes nieko netrūksta. Viskas yra čia ir dabar. Netgi tai ko Jūs ieškote, kas esate Jūs, tai yra tai ko Jūs ieškote. Jūs norite patirti amžiną taiką, todėl mes einam į seminarus, ašramus, pas guru, (koks aš nesu „guru“), – ačiū Dievui.