1986 metais supratau, kad Rytų mokymai nepamini svarbaus stebėtojo arba liudytojo aspekto: stebėtojas ne tik stebi ir suvokia tai, kas praeina per jo protą ir kūną, jis kartu su tuo yra viso šito kūrybinis šaltinis. Kitaip tariant, proto (minčių, jausmų, emocijų ir asociacijų) stebėtojas arba liudytojas ne tik stebi mintis ir jausmus, tačiau kažkokiu būdu akimirksniu sukuria tai, ką jis stebi. Teigdamas tai turiu omenyje, jog mintis, kuri vadinasi „Aš nemyliu savęs“ atsiranda „lyg tai“ ji čia buvo visada ir savarankiškai gyveno. Kaip bebūtų, tikrovėje stebėtojas paslaptingu būdu sukuria mintį stebėsenos pagalba; stebėsena yra kūrybinis stebėtojo įrankis. Paprasčiau sakant, kad stebėtojas turėtų darbo, kuris vadinasi stebėsena, jis turi kurti kažką, kad tai stebėti.

Būtent tada aš galėjau pergyventi patirtį, o ne tik paprastai apgalvoti, apie Geizenbergo neapibrėžtumo dėsnį. Iš esmės jis tvirtina, jog visa realybė kuriama stebėtojo. Ir štai aš iš tikro pergyvenau patirtį, kad iš pradžių sukuriu tas savo mintis, kurias po to stebiu arba paliudiju meditacijos metu. Mano antrasis Geizenbergo veikalo atradimas patirties keliu iš naujo atvėrė man kvantinę fiziką ir privedė prie kvantinės psichologijos sistemos sukūrimo. Aš pradėjau skaityti visas knygas, kurias tik galėjau gauti. Kvantinės fizikos išvados mano galvoje sukosi aplink rytietiškus mokymus, kai ėmiau suvokti, kad kiekviena sistema veda į bendrąją esminės ir visuotinės vienybės „tiesą“. Be to, ėmiau suprasti, kaip kvantinę fiziką galima sujungti su vakarų psichologija, jog „pagreitinti“ problemų sprendimą, kurios kamavo mane ir mano klientus.

Kitus pusę metų aš nuosekliai dirbau, kad suprasti ir išgyventi, kaip mano realybė yra kuriama stebėtojo. Kartą sėdėjau, stebėdamas, kaip atsiranda ir išnyksta mano kuriamos realybės, ir čia aš suvokiau, kad aš, be kita ko, esu už stebėtojo ir mano stebėtojo kuriamos realybės rėmų. Atrodė, kad stebėtojas manyje atsirasdavo su kiekviena nauja kūrinija, lyg šitie du, stebėtojas ir jo kūrinys ( tai yra mintis arba jausmas), gi buvo iš karto susieti. O kadangi „aš“ galėjau stebėti ne tik savo mintis, tačiau ir save, stebintį savo mintis, aš supratau, jog yra kažkas, kas turėtų išeiti už poros stebėtojas – sąmonė rėmų.

Palaipsniui, aš pradėjau jausti, kad jau nesu apribotas stebėtojo nuolatiniais atėjimais išėjimais, kuris kuria vis kitas naujas realybes, tampa jomis, pergyvena jas ir pagaliau, jas stebi. Buvo „aš-už-stebėtojo-sukuriamų-realybių“, kuris egzistavo tame, ką pavadinau „būsena be būsenos“ ir jaučiausi atviru, tuščiu ir laisvu. Į šią būseną būdavo lengva sugrįžti, atitraukus savo dėmesį nuo minčių ir susikoncentravus į save, tą, kuris yra už minčių ribos. Dažnai meditacijoje asmenybė stengiasi aktyviai sukurti šią būseną, kartotinio mantros naudojimo, vizualizacijos ar kokios kitos technikos pagalba.

„Kvantinėje sąmonėje“ ( kaip aš ją pavadinau vėliau), pastebėjau, jog kuomet aš jau kartą tai pergyvenau praktikoje, kad sugrįžti tenai, reikia tik perkelti savo dėmesį ir atverti jam erdvę. Kitas šuolis mano suvokime įvyko tada, kai pergyvenau patirtį, jog stebėtojas ir tai, kas jo kuriama (mano mintys, jausmai, pojūčiai, įsitikinimai ir t.t.) – yra vienas ir tas pats pačiame pirminiame lygmenyje. Paviršiniame lygmenyje aš suvokiau, kad jie skiriasi, suteikdamas jiems skirtingus vardus arba kabindamas etiketes. Pavyzdžiui, mano kūne juda tam tikri pojūčiai. Aš pavadinau šiuos pojūčius „baime“ ir nusprendžiau, kad tai (baimė) yra negerai ir man tai yra nepageidautina. Ir rezultate ėmiau šiai energijai, kurią pavadinau baime, priešintis. Tai, ką aš pagaliau supratau, buvo tai, jog „aš“ pavadinau šią energiją baime ir „aš“ nusprendžiau, kad ši yra nepageidaujama. Kuomet nustojau priiminėti sprendimus, kad nenoriu baimės, nuėmiau etiketę ir įsižiūrėjau į tai, kaip į tiesiog energiją, problema išnyko. Savo pačiame pirminiame lygmenyje baimė buvo sudaryta iš energijos – ir man nebuvo reikalo tam priešintis.

Iš tikrųjų, tai puikiai atitiko žinomo fiziko Deivido Bomo idėją apie tai, jog yra „matoma tvarka“ ir „nematoma tvarka“. Matoma tvarka – tai pasaulis, kaip mes jį įprastai priimame: pripildytas objektų, su matomais skirtumais ir sienomis. Nematoma tvarka – tai neatskiriama vienybė, jungianti mus visus; tai kvantinis lygmuo, kur objektai, dalelės, žmonės ir emocijos subatominiame lygyje sudarytos iš vienos ir tos pačios medžiagos. Matomoje tvarkoje stebėtojas ir tai, kas stebima (mintys, emocijos, pojūčiai) atrodo skirtingai. O nematomame lygmenyje jie yra vienas ir tas pats. Kuomet aš panirau į šį nematomą visuotinį savitarpio jungties lygmenį, riboženkliai tarp stebėtojo ir kūrėjo, tarp to, kas stebima ir to, kas kuriama, išnyko, ir aš pasilikau ramioje pilnatvėje.

Jei aiškinti smulkiau, matomas lygmuo – kai mano mintys, matyt, skiriasi nuo kėdės, o mano ranka nuo jūsų rankos. O nematomame lygmenyje yra visuotinė vienovė, arba kvantinis lygis, kur viskas surišta su visu likusiu. Tuomet, pergyvendamas liūdesį aš suvokiau, kad liūdesio stebėtojas ir pats liūdesys savo esmėje yra vienas ir tas pats; tiktai mano patirtis matomame lygmenyje pasakojo apie patirtį, remdamasi priešpastatymu tarp „aš ir tu“. Kvantiniame, subatominiame lygmenyje, sudėtis to, ką mes suvokiame kaip erdvę ir to, ką mes suvokiame kaip fizinę materiją, yra viena ir ta pati – nėra skirtumo tarp erdvės (tuštumos) ir fizinės materijos. Einšteino žodžiais: „Visa – tuštuma, o forma – sutirštėjusi tuštuma“. Subatominiame lygmenyje nėra skirtumo tarp kėdės, sofos, mano rankos, mano tušinuko, mano plaukų, šaldytuvo ir oro arba tuštumos tarp jų visų. Jeigu pažvelgsite į pasaulį per „subatominę linzę“, pasaulis savo baziniame lygmenyje atrodys kaip tuštumoje plaukiojančios dalelės – būsena be skausmo (arba be būsenos), kurioje gali atsirasti ir išnykti „mano“ asmeninės problemos.

Kartą, stebėdamas visa tai, pradėjau „ieškoti“ esybės, asmenybės arba savęs, kuri atliko visą šitą meditaciją, visą liudijimą, visą kūrybą, „save-už-stebėtojo-sukurtų-realybių“, kuri stebėtojo ir kūrėjo patirtimi išgyveno tai, kaip vieną ir tą patį. Kuo daugiau „aš“ ieškojau, kas išgyvena šį jausmą arba šią mintį, kas užsiima meditacija, tuo aiškiau aš mačiau, kad ten nieko nėra, tik tuščia erdvė. „Aš“ ten nieko neradau. Tai, kas darė visus šiuos dalykus, ir visi tie dalykai, kurie darėsi arba kūrėsi, ir sąmonė „aš“ – tai vienas ir tas pats. Nėra atskiro, atskirto „aš“, nes „aš“ negali egzistuoti kaip atskira esybė, jeigu ji nesiskiria ir neatsiskiria savo pamatinėje reikšmėje nuo viso kito.

Iš pradžių negalėjau ilgai pasilikti šioje „būsenoje be būsenos“; kai tik nukreipdavau dėmesį išorėn ir vėl sukurdavau savo mintis ir jausmus, susiliedavau su jais, tapdavau tuo pergyvenimu, tuomet grįždavau į stebėtojo sukurtą būseną. Kaip bebūtų, tapo vis lengviau ir lengviau sugrįžti į nematomą neatskiriamos vienybės lygmenį, kurį buvau aplankęs. Įkrisdavau į jį nuovargio ar streso metu, o taip pat tada, kai reikalai ėjosi puikiai. Nors iššokdavau iš šios būsenos taip pat dažnai, kaip ir patekdavau, vienio sąmonė tapo visad esanti su manimi ir tai įnešdavo didžiulę paramą ir ramybę į viską, kuo aš užsiiminėjau.

„Kvantinės sąmonės“ pergyvenimo esmė – atverti duris į platesnę realybę, kuri suteikia daug platesnį kontekstą, į kurį mes galime „patalpinti“ mūsų patirtis. Vietoje skausmo, vienatvės, nusivylimo arba atskirumo, kaip absoliučių savarankiškų būsenų pergyvenimo, galima įgyti nuolat esantį didesnio vienio pojūtį, kaip sakė fizikas Deividas Bomas „ kai viskas yra surišta su viskuo“.

***

Čia Rytų tradicija yra naujos Vakarų kvantinės pasaulėžiūros pirmtakė. Senieji jogos tekstai šią būseną, kurioje nėra „aš“ vadina samadhi, dzen budizmo tekstai – satori. Šiuose tekstuose taip pat išsakyta mintis, kada samadhi pergyvenama vis dažniau, proto ryšiai ir šablonai nusilpsta ir atsiriša.

***

Kvantinės fizikos atradimai apvertė aukštyn kojomis sutvarkytą Niutono pasaulį. 1976 metais, kai aptikau Fritjofo Kapros knygą „Fizikos dao“, su susižavėjimu perskaičiau apie naująjį dėsnį, preliminariai pavadintą „nelokalumu“, kurį žinomas fizikas Henris Stepas pavadino „pačiu giliausiu mokslo atradimu“. Knygoje „Einšteino mėnulis“ fizikas Deividas Pitas aprašė fiziko Džono Stiuarto Belo darbus, kurio teorema (atitinkamai pavadinta „Belo teorema“) tvirtina, kad Visatoje „nėra lokalių priežasčių“. Belo „įrodymai“ yra sudėtingi, tačiau iš esmės reiškia tai, jog neegzistuoja linijinių priežasties – pasekmės Niutono fizikos ryšių.

Kuomet Belas pirmą kartą 1964 metais paskelbė savo atradimus, per mokslinius sluoksnius praėjo sukrėtimo bangos ir šiandien jos dar sklinda. Milžinas vardu „Mokslas“ ilgą laiką liūliuotas Niutono fizikos lopšinės, pagaliau atsibudo. Nukreipęs savo nepalenkiamą linijinį žvilgsnį (priežastis – pasekmė) nelinijine (nelokalia) kryptimi, jis buvo sukrėstas iki pagrindų. Sero Izaoko Niutono dėsniai, kurie puikiausiai tarnavo kaip pats Mokslo pamatas (įskaitant psichologiją), sugriaudėjo ir suskilo, tuo pačiu atverdami visiškai naujų tarpusavio ryšių pagrindą, kuris kai kuriems mokslininkams kelia siaubą, o kai kuriems – virpulį.

Milžino pasaulis ne toks, kaip mes manėme – o tai, ką mes laikėme realybe, pasirodė yra pasaka. Dauguma psichologinių ir dvasinių sistemų reikalauja tikėjimo ir įsitikinimo. Kvantinis požiūris, kuris atsiranda iš požiūrių ribotumo suvokimo, prašo asmenybės pripažinti jo tikrumą, remiantis tik subjektyvia patirtimi. Jeigu šis požiūris nesukelia jumyse atliepimo, jeigu jis neefektyvus jums, užmirškite jį. Tai nereiškia, kad jūs nepakankamai tyri, nepakankamai nuolankūs, nepakankamai išsivystę. Tai tiesiog reiškia, jog kvantinis požiūris ne jums. Suprantama, jis ne visiems.

Iš Stiveno Volynskio knygos „Kvantinė sąmonė“

***

STIVENO VOLYNSKIO KNYGOS „KVANTINĖ SĄMONĖ“ PRISTATYMAS

***

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt