Yra penki spąstai, į kuriuos visą laiką patenka nemedituojantis žmogus, o medituojantis turi galimybę jų išvengti. Jie minimi Rytų šventraščiuose.
Pirmieji spąstai yra žinojimas. Žmogaus protas galvoja, kad žino, tačiau jo mažasis paviršinis žinojimas (grįstas svarstymais ir lyginimais, noru sužinoti „kodėl?“) yra dalinis ir nepilnas, iškreiptas savo paties kreivumo. Kai tobulas pasaulis atsispindi ne visai švariame prote, pasaulio vaizdinys išsikreipia. Žmogus mato ne visai tai, kas yra. Svarstydamas ir lygindamas jis tik dar labiau susipainioja. Ir iš tokios proto veiklos gimsta požiūriai ir nuomonės. Valant proto veidrodžius, tas ima pripažinti savas ribas, galimybių riboženklius. Tai žinojimo pradžia. Visa kita – nežinojimas.
