Yra penki spąstai, į kuriuos visą laiką patenka nemedituojantis žmogus, o medituojantis turi galimybę jų išvengti. Jie minimi Rytų šventraščiuose.

Pirmieji spąstai yra žinojimas. Žmogaus protas galvoja, kad žino, tačiau jo mažasis paviršinis žinojimas (grįstas svarstymais ir lyginimais, noru sužinoti „kodėl?“) yra dalinis ir nepilnas, iškreiptas savo paties kreivumo. Kai tobulas pasaulis atsispindi ne visai švariame prote, pasaulio vaizdinys išsikreipia. Žmogus mato ne visai tai, kas yra. Svarstydamas ir lygindamas jis tik dar labiau susipainioja. Ir iš tokios proto veiklos gimsta požiūriai ir nuomonės. Valant proto veidrodžius, tas ima pripažinti savas ribas, galimybių riboženklius. Tai žinojimo pradžia. Visa kita – nežinojimas.

Ir tai yra pirmieji spąstai, į kuriuos nederėtų pakliūti – kai yra nežinojimas, o protas galvoja, kad žino.

Antrieji spąstai yra tapatinimasis su kūnu, pojūčiais, jausmais ir protu. Žmogus galvoja, kad yra kūnas, susitapatindamas su savo jausmais ir protu. Žmogus yra įpratęs ne tik jais beatodairiškai kliautis, jis būna tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra kūnas. Tačiau jo pojūčiai praeina pro jausmų ir proto filtrus. Jausmai – pro proto filtrą, o protas – pro jausmų. Iš to išeina makalynė ir drumstas vanduo. Medituojantis žmogus tą vandenį pamažu valo ir ramina. O dar tiksliau – tiesiog nustoja drumsti ir vanduo nuskaidrėja pats. Tuomet ryškėja Stebėtojas, kuris yra už visų tų laikinų pasireiškimų, liudijanti sąmonė. Tai tas, kuris stebi ir mato kūną, pojūčius, jausmus ir protą. Tas, kuris mato akmenukus skaidriame tekančiame vandenyje.

Ir tai yra antrieji spąstai, į kuriuos nederėtų pakliūti – kai vyksta tapatinimasis su kūnu ir praeinančiais bei laikinais dalykais, neįžvelgiant nepraeinančio ir amžino Stebėtojo.

Tretieji ir ketvirtieji spąstai yra trauka prie to, kas malonu ir atmetimas to, kas nemalonu. Juk aišku, kad žmogus, žvelgiantis per savo nežinojimą ir per iškreiptus proto ir jausmų veidrodžius, negali atskirti savo tikrųjų poreikių nuo įsivaizduojamų. Kai vyksta trauka prie to, kas malonu ir ko norisi ir atstumtis nuo to, kas nemalonu ir nesinori, žmogus yra vėtomas ir mėtomas savo žemesniosios prigimties. Tai ilgos sūpuoklės, kurias žmogus pats ir sūpuoja, pagal iš anksto parašytą programą. Taip žmogus veržiasi ten, kur jo nėra ir yra nepatenkintas tuo, kas yra. Pasiekus „tikslą“ – lieka nemaloni tuštuma arba nepasitenkinimas ir protas vėl sugalvoja naują siekinį. Ši savybė gimdo ir visokį kategoriškumą, aštrumą, kraštutinius vertinimus ir nuomones. Vieni dalykai beatodairiškai atmetami, o į kitus yra veržiamasi, dažnai nesiskaitant su priemonėmis. Pasiekus tikslą, paaiškėja, kad viskas yra ne taip, kaip galvota.

Tai yra gyvenimo bangos, rimstant protui ir stebint pasireiškimus – kaip tos bangos kyla ir leidžiasi – imame atskirti tikruosius poreikius nuo įsivaizduojamų (išorės primestų ar įsikalbėtų).

Ir tai yra tretieji ir ketvirtieji spąstai, į kuriuos nederėtų pakliūti – kai veržiamasi į tai, kas malonu ir atmetama tai, kas nemalonu.

Penktieji spąstai yra instinktai ir baimės. Baimių daug, tačiau iš esmės ji yra viena – tai baimė išnykti, mirties baimė. Bijom gyvačių, nes įkąs ir numirsim. Bijom tamsos, nes ateis neįvardinta grėsmė ir pakenks. Bijom vandens gelmės – nes…

Žmogaus instinktai – visos tos įvairios ir nuostabios programos, kurios įgalina tavo kūną ir protą veikti pagal jas. Jos glūdi giliai kūne ir psichėje. Tiesiog atsipalaiduok, nusimesk svarbumą ir stebėk tuos pasireiškimus, stebėk patį stebėtoją – tai lyg labirintas link ašainės būties. Kai įvyksta atpažinimas, atsiranda patirtis. Šiose programose nėra gėrio ir blogio, nes visos jos kažkam reikalingos, kažkam tarnauja. Peržengdamas tuos tikslus paprastu atpažinimu, žmogus nebesitapatina su jomis. Sugrįžęs į ašainę sąmonę, jis tampa Stebėtoju. Sąmonė lyg plečiasi, žmogus susivokia, kas yra šeimininkas, o kas jo šuo/katė. Protas – lyg tas naminis gyvūnėlis, kuris, tegu ir mylimas, tačiau turi savo vietą namuose.

Ir tai yra penktieji spąstai, į kuriuos nederėtų pakliūti – aklas savo programų vykdymas, sekimas jomis. Tai instinktai ir baimės.

Meditavimo ir dvasinių pratybų būdu išvengęs šių penkių spąstų – žengsi į laisvę, kuri nėra vieta, o yra būsena. Patirk ją, to tau linkiu.

RG Narajanas 2016 m. gruodžio 7 d., Vilnius.

Himalajai prie Džiošimato. Golden yatra, 2016 spalis

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt