„Kalba laikais pakinta, visa ką pameta ir visa ko prisigriebia. Tūli net labai prasmingi žodžiai pamirštami, ir kalba pasidaro varginga. Tokios tautos skolinasi žodžių iš kitų kalbų, neįstengdamos sau kurties reikiamųjų. Reikšminga bet yra, kad lietuvių kalba, palyginus į kitas, labai mažai tepakito per ilgus amžius ir nedaug svetimų žodžių pasisavino. Tik paskutiniais laikais ji taip labai daug svetimų žodžių pradėjo ryti, tarsi norėtų ištautėti, rašytojai nebegalėtų lietuviškais žodžiais apsireikšti. Vydūnas (Raštai, III t., 361 p.)
Mėnesio archyvas: 2016 m. sausio mėn.
Išminčių sakymai 57
Žodis „problema“ lietuviškai būtų – „rūpestis“. Hermetinė dermė – su „rupa“ sanskrite. Rupa reiškia skvarmą (formą). Rūpestis žymi prisirišimą prie išorės pasaulio. Tik nusimetus svarbumą ir ištirpdžius rūpestį per meditavimą ir būvą, suvokimo šviesoje galima atpažinti, ką derėtų daryti iš tiesų.
RG, 2015 10 02 Spiti slėnis, Kaza, Himalaya
Vydūnas: patartina laikysena visais laikais
Labai niūkus yra dabar žmonių gyvenimo dangus, kaip ir tasai, kurs juslėms yra prieinamas. Naujiems metams prasidedant, šitasis pamažei vis šviesėja. Pagaliau ir visai gražiai nušvis. O taip turėtų šviesėti ir visas žmonių gyvenimas. Juk visi žmonės to nori. Tūliems tai jau ir vyksta. Mat žmonės patys turėtų ir gali gyvenimo šviesėjimą sukelti.
Bet labai daug žmonių to nenumano. Nenujaučia, kad jie tam yra tiesiog pašaukti. Ir nusiminę jie žvelgia žemyn. Sakosi, kad ir nauji metai nieko naujo, būtent nieko gero, žmonėms nesuteiks.
Nisargadatta Maharaj: tikrovė yra už proto
Žmonės pasiektų daug daugiau ir neiššvaistytų tiek energijos, žinodami – niekas nevyksta, kol taip neatliepia Visata./ Sri Nisargadatta Maharaj
Klausiantysis: Kartais kyla klausimas, ar Visatoje veikia priežastingumo taisyklės? Ar tokios taisyklės nėra ir Visata veikia už bet kokių taisyklių? Panašu, jūs laikotės požiūrio, kad priežastingumo nėra. Tarsi viskas, iki mažiausių dalelių, atsiranda ir prapuola be aiškios priežasties.
Dar kartą apie Stebėtoją
Gyvenimas tiesiog vyksta, šis srautas teka ir teka. Mes, su savo kūnu-jausmais-protu irgi esam to srauto dalis. Gyvenimo bangos pakyla ir nusileidžia. Galime dalyvauti lyg aktoriai teatro vaidinime. Galime stebėti, lyg žiūrovai salėje… Tačiau ir geras aktorius ir geras žiūrovas pasibaigus vaidinimui ramiai eina namo. O mes vis tapatinamės: su aktoriumi, ar su žiūrovu…
Kas yra tas Stebėtojas? Ar galima tapatintis su juo?