„Kalba laikais pakinta, visa ką pameta ir visa ko prisigriebia. Tūli net labai prasmingi žodžiai pamirštami, ir kalba pasidaro varginga. Tokios tautos skolinasi žodžių iš kitų kalbų, neįstengdamos sau kurties reikiamųjų. Reikšminga bet yra, kad lietuvių kalba, palyginus į kitas, labai mažai tepakito per ilgus amžius ir nedaug svetimų žodžių pasisavino. Tik paskutiniais laikais ji taip labai daug svetimų žodžių pradėjo ryti, tarsi norėtų ištautėti, rašytojai nebegalėtų lietuviškais žodžiais apsireikšti. Vydūnas (Raštai, III t., 361 p.)
Mylėti lietuvių kalbą reiškia ja kalbėti. Jos pagalba nustatomas ryšys su savo dvasinėmis šaknimis, protėviais. Ar iš tiesų kalbame lietuviškai? Kartais, kas antras žodis – ne lietuviškos kilmės. Todėl tarptautinėms įmantrybėms čia ieškome atitikmenų lietuvių kalba. Lietuvių kalba – viena seniausių pasaulio kalbų, kaip ir sanskritas yra išlaikiusi pirminę, anksčiau buvusios mūsų senosios bendrinės kalbos jėgą. Tai šventa kalba. Todėl kalbėkime lietuviškai. Yra daug gražių lietuviškų žodžių, kurių nenaudojame, o į jų vietą stoja tarptautiniai pakaitalai. Teskamba žodis lietuviškas.
Šiame žodynėlyje panaudoti H.Kulvinsko, S.Noreikio, R.G.Narajano sukauptos žodžių reikšmės bei galimos reikšmės. Žodynėlis bus pildomas, todėl laukiame jūsų pasiūlymų bei pastabų dėl žodžių reikšmių papildymų. Gal kai kurie žodžiai pasirodys keisti ar visiškai netinkami. Gal būt. Svarbiausia čia – pats vyksmas, lydimas susivokimo.
Svetimžodžių žodynėlis yra čia:
„Svetimžodis kalboje, tai kaip svečias mūsų namuose: kol jis tik svečiuojasi, mes jį mylim ir gerbiam, bet per ilgai užsibuvęs svečias dažniausiai tampa našta, o vėliau jis gali pradėti reikalauti šeimininko teisių ar net trokšti tapti pačiu šeimininku, tačiau joks svečias mums niekada nebus tiek artimas kiek mūsų šeimos nariai, mūsų artimieji. Manau būtų daug gražiau ir patogiau, jei norintieji lavinti savo tarptautinio bendravimo įgūdžius tiesiog išmoktų lotynų kalbą ir nepainiotų jos su lietuvių kalba.“/ H.Kulvinskas.
–