Reikalai ( ne iš įrasto, o iš aukštesnio požiūrio taško) aiškiai pasisuko į gera.

Bet daiktinės pasekmės vis tos pačios: visi sunkumai, rodos, gilėja. Tiktai sąmonės jėgos daugiau- aiškiau, tiksliau. Taip pat, poveikis tiems, kurie turi gerą valią: jie daro gan žymią pažangą. Bet medžiaginiai sunkumai sakytum smarkėja, tai yra tam…kad pažiūrėtų, ar mes ištversim! Kas susiję su pinigais, tai rimta, padėtis rimta. Kas susiję su sveikata: visi serga. Kas susiję su pykčiais, barniais (!), tai jie vis stiprėja, bet jie kaip‘ nuorodos‘, t.y. susipykusieji pastebi, kad jie pasielgė kvailai, ir kad tai yra kažkas tikrai rimto.

Ne taip seniai ( nuo vakar dienos), kažkas prasišvietė erdvėje. Bet kelias vis dar ilgas – ilgas. Jaučiu, kad jis ilgas. Reikia pakentėti. Pakentėti – pakentėti. Ypatingai šis pojūtis: reikia kentėti. Ir turėti ištvermės. Du labai reikalingi dalykai: tikėjimas, kurio niekas negali sudrumsti, – netgi neigimas, kuris gali pasirodyti toks pilnas ir tikras, net jeigu esi apgailėtinas (turiu omenyje kūną), net jeigu tu pavargai – reikia kentėti.

Išsilaikyti ir kentėti- turėti ištvermės. Štai taip. Turint tai, viskas bus tvarkoje.

Laiškai, kuriuose aprašyti labai idomūs pergyvenimai… žmonės sąmoningai atsisakantys suprasti: jie pajudėjo. Reikalai, kurie nejudėjo, kurie anksčiau atsiremdavoį kažką, taip, lyg būtų pojūtis, jog jie niekada nepajudės- staiga puf. Eina. Tiktai… viską gadina kažkoks skubotumas, kai žmonės nori tuoj pat pasiekti matomų, apčiuopiamų rezultatų. Tai gadina viską.

Nereikia galvoti apie išdavas (rezultatus).

(tyla)

O ką tu pasakysi?

Tu nieko neatsinešei? Nieko nenori paklausti?

Ne… tikriausiai tik, klausimą apie sadhaną (dvasines pratybas). Ar teisingas požiūris būtų išlikti skaidriu (tyru), kiek tai įmanoma?

Skaidriu (tyru), priimančiu.

Aš užduodu sau šį klausimą, nes kyla toks įspūdis, kad šis skaidrumas (tyrumas), iš tikrųjų yra skaidrus, tai kažkas, lyg niekas- niekas, kuris yra pilnas, bet vis dėlto tai niekas, kai nieko nežinai. Neaišku ar tai kažkoks aukštesnis tamasas, ar kas…

Reikia tiesiog pasitikėti.

Didelis sunkumas Materijoje yra tai, kad protas medžiagoje įgavo pavidalą spaudžiant, įtakojant sunkumams, trukdžiams, kančioms, kovai. Jis buvo, taip sakant, ‚įdirbtas‘ šiais dalykais, ir tai uždėjo ant jo antspaudą, – lyg neigiamo nusiteikimo (pesimizmo) ir pralaimėjimo pojūčio. Kas, be abejonės, yra vieni iš didžiausių trukdžių.

Šis dalykas yra tai, ką suvokiu ir savo pačios darbe.

Pati medžiaginė sąmonė, pats daiktiškiausias protas yra išmokytas veikti pats ir daryti pastangą, judėti vejamam botago, nes kitaip įkristų į tamasą.

Taip kad, kiek jis (protas) įsivaizduoja, pajėgia, jis visada mato sunkumus – visada trukdžius, visa ko priešinimąsi, visada sunkumus. ..tai siaubingai lėtina judėjimą. Būtent todėl jam reikia labai aiškių, labai apčiuopiamų ir Dažnai Pasikartojančių pergyvenimų, kad jis būtų įsitikinęs, kad po visomis bėdomis ir po visais sunkumais slypi Malonė, kad visos nesėkmės baigsis Pergale, kad po visais skausmais, kančiomis, prieštaravimais yra Ananda (Aukščiausia Palaima). Iš visų pastangų, tai reikia kartoti dažniausiai: reikia nuolat sustoti, jausti lyg pabaigą, vyti šalin, perkeitinėti , išvarinėti neigiamą požiūrį (pesimizmą), abejones, ar net pralaimėjimo pojūtį- įsivaizdavimą.

Aš kalbu tik apie medžiaginę sąmonę. Natūralu, jeigu kažkas ateina iš aukščiau…tada šis medžiagiškas protas prityla, sustoja ir laukia. Bet…aš labai gerai suprantu, kodėl Tiesa, Tiesos Sąmonė nepasireiškia labai pastovia raiška – todėl, kad skirtumas tarp Jos Galios ir Materijos Galios toks didžiulis, kad medžiagiška galia lyg pradingsta, pasinaikina – bet tuomet tai ne Persikeitimas (transformacija), o slopinimas.

Tai ne Persikeitimas. Tai yra tai, kas buvo daroma praeityje: visa medžiaginė sąmonė buvo užslopinta Galios jėgos su kuria niekas negalėjo kovoti ir prieš kurią niekas negalėjo atsilaikyti; ir tada buvo įspūdis: „Štai Pavyko“- nors iš tikrųjų nieko neįvyko. Todėl, kad likusi dalis, pačioje apačioje, liko tokia, kokia ji ir buvo, be pasikeitimų.

Dabar jam (protui) nori duoti progą pasikeisti, ką gi, tuomet jam reikia pateikti laisvą žaidimą, neįvedant slopinančios galios – aš labai gerai tai suprantu. Bet šis turi idioto užsispyrimą. Kiek kartų, pavyzdžiui, kol jis kentėjo, kai kančia aštri ir yra toks įspūdis, kad ji darosi nebepakeliama, ląstelėse kyla nedidelis vidinis judesys, šauksmas, ląstelės siunčia savo SOS pranešimą. Viskas pasibaigia, kančia išnyksta. Ir dažnai (dabar tai vyksta vis dažniau) kančia pasikeičia į dieviško buvimo Malonę. Be ta kvaila, daiktinė sąmonė, jos pirmas atoveiksmis būna toks: „Cha, pažiūrėsiu, kiek tai tęsis“. Ir tuomet žinoma, nuo šio judesio viskas genda. Ir vėl viską reikia taisyti iš naujo.

Manau tam, kad poveikis būtų ilgalaikis (kad tai nebūtų toks stebuklingas poveikis, kuris ateina, apakina ir išeina), kad tai iš tikrųjų būtų Persikeitimo poveikis, reikia būti labai, labai, LABAI kantriam. Mes turim reikalą su labai maža sąmone, labai sunkia, labai užsispyrusia, kuri nenori greitai judėti, kuri kabinasi į viską, ką jau turi, kas jai atrodo ‚tiesa‘: net jeigu tai visiškai maža tiesa, ta sąmonė kabinasi į tai, ir nenori daugiau judėti. Taip kad, norint tai pakeisti, reikai turėti labai, labai daug kantrybės- daug kantrybės.

Šri Aurobindo keletą kartų apie tai kalbėjo: „Kentėkite ir jūs laimėsite… Iškęskite ir jūs įveiksite. Pergalę pasiekia patys kantriausieji“

Ir tuomet (Motina rodo į savo kūną), tai tampa pamoka visam šiam aglomeratui ( kūnas man panašus į aglomeratą). Ir kol už visko stovi valia išlaikyti šį aglomeratą sveiką, dėl vienos ar kitos priežasties, jis ir liks sveikas, tačiau… per šias paskutines kelias dienas (vakar ar užvakar) buvo taip: kažkokia lyg visiškai išcentruota sąmonė (aš visada kalbu apie medžiaginę sąmonę, žinoma, ne apie aukštesnes sąmones) tai buvo išcentruota sąmonė, kuri buvo čia, ten ir ten, šiame kūne, ir tame kūne ( kurį žmonės vadina ‚šitame žmoguje‘, ‚tame žmoguje‘, bet tokio suvokimo čia jau nebebuvo) ir tuomet įvyko lyg visuotinės sąmonės įsikišimas į šias ląsteles, taip, lyg ši butų paklausus tų ląstelių, kodėl jos nori išlaikyti šį savo derinį (kombinaciją), (jeigu galima taip išsireikšti), ar tą aglomeratą?…Privertus jas suprasti ar pajausti sunkumus, ateinančius, pavyzdžiui, dėl nugyventų metų, senėjimo, išorinių sunkumų – nuo visos tos žalos, kurią sukelia trintis ir susidėvėjimas. Ir jos ( ląstelės) atrodė visiškai tam abejingos! … Atsiliepimas iš ląstelių šiuo požiūriu buvo gana inertiškas. Joms buvo įdomūs tik GEBĖJIMAI LIKTI SĄMONINGOMIS RYŠYJE SU AUKŠČIAUSIA JĖGA.

Tai buvo kaip veržimasis (neišreikštas žodžiais, suprantama), bet kaip …tai, kas angliškai vadinama yearning, longing ( troškulys, aistringas veržimasis, ilgesys) šio susitikimo su Dieviškąja Jėga, Darnos Galia, Tiesos ir Meilės Galia. Ir dėl to ląstelės vertina dabartinį jų derinį (kombinaciją). Tai buvo visiškai kitoks požiūrio taškas.

Aš išreiškiu tai žodžiais naudodamasi protu, nes nėra kitos priemonės, kaip tai padaryti kitaip, tačiau tai buvo susiję greičiau su pojūčiais, negu su kažkuo kitu. Ir tai buvo labai aišku – tai buvo labai aišku, aišku ir visiškai nepertraukiama, trukdžių nebuvo. Ir tuo metu įsimaišė Visatos sąmonė ir pasakė: „Betgi štai trukdžiai…“ ir tuomet tie trukdžiai tapo aiškiai matomi; tai lyg koks proto nusivylimas (pesimizmas), (proto be pavidalo, kuris užgimė ir organizavosi ląstelėse). Bet pačių ląstelių tai nė kiek nejaudino. Joms tai rodės, lyg koks susirgimas. Jos sakė „Tai…“ (žodžiai iškreipia prasmę, bet buvo pajauta, lyg tai būtų koks „nelaimingas atsitikimas“ ar „neišvengiama, nepagydoma liga“ ir kad tai yra kažkas, kas jų vystymiesi NEBUVO NORMALU ir buvo joms primesta):

„O, mūsų tai nė kiek nejaudina“. Ir tuomet, Tą akimirką, gimė kažkoks lyg ŽEMESNIOSIOS JĖGOS VEIKIMAS šio proto atžvilgiu: ir tai suteikė ląstelėms MEDŽIAGINĖS jėgos atsiskirti nuo to kažko ir tai atstumti (paneigti).

Iš šio požiūrio taško, buvo labai įdomu. Ir tai įvyko po to posūkio, apie kurį aš tau jau kalbėjau: Posūkio taško po daiktų buvimo pilnatvėje, lyg vyktų iš tiesų kažkas reikšmingo. Buvo lyg kažkoks pasitikėjimo džiaugsmas: „ Ach, mes išsilaisvinome iš šio košmaro“.

Paprastai aš nekalbu nieko, kol kažkas nauja neįsitvirtina, nes… Na, bet bet kokiu atveju, taip buvo.

Ir tuo pačiu metu buvo palengvėjimas – medžiaginis palengvėjimas – lyg pasidarė lengviau kvėpuoti… taip, tai buvo taip lyg jūs būtumėte užspausti kiauto – dusinančio kiauto – ir…bet kokiu atveju, buvo padarytas plyšys, praėjimas, pralauža ir buvo galima kvėpuoti.

Ir tai buvo pilnai, visiškai medžiagiška, tai buvo veikimas ląstelių lygmenyje.

Bet, kai tik mes nusileidžiame į šią sritį, ląstelių lygį ir netgi į ląstelių sandaros lygį, jis iš karto tampa daug kartų lengvesnis! Medžiagos svoris (sunkis) išnyksta: ji tampa taki ir virpanti. Tai reiškia, kad sunkis, kūniškumas, inercija, nejudrumas- yra tai, kas buvo PRIDĖTA. Tai savybės, nebūdingos MATERIJAI – tai melaginga Materija, ta Medžiaga, kurią mes suprantame ir kaip mes ją jaučiame, bet tai ne tokia Materija, kokia ji yra iš tikrųjų. Tai buvo labai apčiuopiama.

(tyla)

Geriausia, ką galima padaryti – tai neturėti jokių išankstinių įsikaltų idėjų ir principų; o! Moraliniai principai, normų ir taisyklių sąvadas, „ką reikia daryti“ ir „ko nedera daryti“, visos įsikaltos idėjos, iš moralinio požiūrio taško, iš vystymosi (progreso) požiūrio taško, o paskum visi socialiniai ir proto (mentaliniai) sąlygiškumai – nėra sunkesnių kliūčių, nei šios. Pažįstu žmones, kurie gaišo dešimtmečius tam, jog įveiktų vieną iš tokių proto sąrankų (konstrukcijų)!

Jei gali būti iš tiesų tokiu, atviru — iš tiesų atviru, paprastume… nežinojimo paprastume, kuris žino, kad jis nežino … štai šitaip ( judesys: atvertos rankos)… pasiruošę priimti visa, kas ateina… tuomet, gali būti, kažkas ir įvyks.

Žinoma, prigimtinis dalykas yra vystymosi (progreso) troškulys, žinių troškimas, persikeitimo (transformacijos) troškimas ir labiausiai Meilės ir Tiesos troškimas – jeigu jūs galite tai išsaugoti, tuomet, jūs einate greičiau. Tikrasis troškimas, ypatingas poreikis, veržimąsis. Visa kita neturi prasmės, reikia tik ŠITO.

(tyla)

Kabintis į tai, ką jūs žinote ( kaip jūs galvojate, kad žinote), kabintis į tai, kaip ir ką jūs jaučiate, kas jums patinka, kabintis į savo įpročius, kabintis į savo prisirišimus, kuriuos jūs laikote būtinais, kabintis į pasaulį, kokiu jis reiškiasi dabar – visa tai jus suriša. Reikėtų atsikabinti nuo viso šito, vienas po kito. Nutraukti visas grandines.

Tai buvo sakyta tūkstantį kartų, bet žmonės vis daro tą patį… netgi tie, kurie apie tai gražbyliauja, moko apie tai kitus, netgi jie kabinasi – jie kabinasi į savo matymo būdą, savo gebėjimą jausti, į savo įprotį tobulėti, kuris jiems atrodo vienintelis galimas būdas.

Šalin grandines- laisvės, laisvės, laisvės, laisvės. Visada būti pasiruošus pakeisti viską, išskyrus viena: veržimąsi. Tai troškulys.

Aš puikiai suprantu, kad yra žmonių, kuriems nepatinka ‚“Dieviškumo“ idėja, nes ji iš karto persipina su visomis europietiškomis ir vakarietiškomis sąvokomis (koncepcijomis), ( kurios yra siaubingos), ir tuomet tai kažkiek apsunkina jų gyvenimą – bet to visiškai nereikia! „Kažkas“, ko mums iš tikrųjų reikia – tai Tobulumas, Šviesa, Meilė, Tiesa, aukščiausias Tobulumas – ir tai yra viskas.

Įvardijimai… kuo mažiau įvardijimų (sąvokų), tuo geriau. Poreikis, poreikis, poreikis… tik šis Dalykas gali patenkinti, niekas kitas, jokia kita pusinė vertybė. Tiktai tai. Ir paskui eiti!- eiti! Jūsų kelias bus jūsų keliu, tai neturi reikšmės; nesvarbu, koks kelias, gali būti bet kuris kelias, netgi ekstravagantiški Amerikos jaunimo išsidirbinėjimai gali būti keliu, tai nesvarbu.

Kaip Šri Aurobindo yra apie tai pasakęs: „Jeigu tu negali mylėti Dievo, ką gi, tuomet surask būdą, kaip su juo kautis ir turėk su juo ryšį per kovą“.

Motinos Darbotvarkė (Agenda)

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt