Gyvenimas tiesiog vyksta, šis srautas teka ir teka. Mes, su savo kūnu-jausmais-protu irgi esam to srauto dalis. Gyvenimo bangos pakyla ir nusileidžia. Galime dalyvauti lyg aktoriai teatro vaidinime. Galime stebėti, lyg žiūrovai salėje… Tačiau ir geras aktorius ir geras žiūrovas pasibaigus vaidinimui ramiai eina namo. O mes vis tapatinamės: su aktoriumi, ar su žiūrovu…
Kas yra tas Stebėtojas? Ar galima tapatintis su juo?
Pradžioje – taip: atrasti, apčiuopti ir tapatintis. Tačiau šis stebėtojas nėra „žiūrovas“, kuris dalyvauja vyksme kartu su aktoriais. Nes žiūrovas dalyvauja vaidinime, jis stebi susidomėjęs, jaudinasi, išgyvena jausmus.
Stebėtojas yra beaistris, nevertinantis žiūrėtojas. Jis – liudininkas. Todėl nesikišti iš tiesų – reiškia atrasti savyje vidinę šerdį, gyvenimo sūkurio vidurį, kuris YRA. Užsimerk – įkvėpk, iškvėpk – ir tu jau ten. Žinoma, iš pradžių šitas „ten” gal truks tik keletą akimirkų-sekundžių. Šis laikas ilgės, ilgės, pakol, galbūt, apims visą esantį laiką, peržengdamas jo ribas, išnykdamas belaikiškume.
Tai lyg siūlo galas, kurį atradus, ima vyniotis visas kamuolys. Pradžioje – tik keletas akimirkų, kai gimsta Atpažinimas ir kamuolys vyniojasi toliau:
„Viskas praeis, viskas pasikeis. Liksi tik tu, Bebalsis Stebėtojas to, kas praeina, Žiūrintis į tai ir Stebintis gyvenimo srautą. Stebėk, tačiau neik į srautą: jis pačiups, užsuks ir nuneš. Juk tu – tik Žiūrėtojas, tik Liudininkas, Bebalsis, viduje Esantis, nesikeičiantis ir amžinas ir Stovintis nuošalyje. Nesitapatink su išore. Tu už jos. Ji teka, visada judėjime, o tu virš ir už visko. Ir kaip bebūtų tamsu – tamsa laikina, kokios nepalankios būtų aplinkybės, Beribiškumas pasilieka visoje savo didybėje, kiek bebūtų beviltiška aplinka, ji – tik Maja praeinančioje valandoje. Tačiau Aš virš visko. Su Manimi ir būk. Manyje atpažinimas ir išsilaisvinimas iš Majos gniaužtų. Nutrauk iliuzijos grandines. Tai ji neturi išeities, nes nepažįsta Manęs. Ji – akligatvis. Tačiau tu – Beribiškumo sūnus/dukra. Nedera pasiduoti išorinių apvalkalų apgavystei./ B.Abramov.” Грани Агни Йоги. 1952 m., 137.
Ir dar kartą: ar galima sakyti, kad šis Stebėtojas „nesikiša“ į gyvenimo padėtis? Stebėtojas nei kišasi, nei nesikiša. Jis tiesiog YRA. Žmogaus protas dažniausiai viską suvokia dvilypume: arba kišasi, arba nesikiša. Stebėtojas yra būsena, ji visad yra žmoguje, suvokia jis tai ar nesuvokia, vis kabindamasis prie išorės reiškinių ir daiktų ar vidaus pojūčių (mintys, jausmai, pojūčiai). Protas yra nuolat veiksmingas, jis siekia „kažką“ daryti. Kai protas rimsta, Stebėtojas ryškėja lyg susivokimas sklaidantis rūkui.
Imdamas suvokti, atpažinti, žmogus grįžta Namo, į savo Esmę, Šerdį, kuri yra pati ramybė, ji yra grynoji sąmonė, kurią neįmanoma aprašyti žodžiais. Kaip mėgdavo kartoti Nisargadatta Maharaj, lengviau yra pasakyti, kas nėra „tai“. Tuomet, kas lieka visa atmetus, ir yra šis Stebėtojas. Netgi „tai“ atkrinta, kaip ir visi įvardijimai, visos sąvokos.
Atpažinimas gali trukti tik akimirką, tačiau iki tos akimirkos dažnai veda ilgas kelias. Protas, kurį daugelis dvasiniais dalykais besidominčių žmonių kartais neigia, išties juk nėra mūsų priešas. Tai tik įrankis, kurio pagalba suvokiame pasaulį. Protas gali padėti peržengti save patį. Jis tiesiog pripratęs susivokti pasaulyje, pasiremdamas dvilypumais: aukštai-žemai, gerai-blogai, žinau-nežinau ir t.t. Tai tik įprotis.
Kai protas ima suprasti, jog gali būti du (ir daugiau) teisingų atsakymų į ta patį klausimą, jis pasimeta… Pasimetęs prityla. Pamažu gimsta naujas matymas apie gyvenimo vyksmo sąlygiškumą. Jei žmogaus dvasinė valia, veržimasis ir tikėjimas leidžia, žengiama toliau: gimsta paslaptingas Žinojimas. Tokia, rodos, paprasta alchemija: tik apsiraminę galime tikėtis Malonės nusileidimo. Saulė visad šviečia, tačiau neprasiskverbia pro debesis. Kas išvaiko debesis? Nežinia iš kur atsiradęs vėjas…
Galima būtų pasakyti tik tiek, kad dvasinės pratybos yra veiksmingas būdas susivokti ir atbusti iš sapno, kurį vadiname gyvenimu. Ir kaip viskas paprasta, kai pasieki bent jau pirmą stotelę tame vingiuotame ar tiesiame kelyje: viskas taip paprasta! Paprasta, kai Žinai, kai radai, kai atėjai. Juk taip ir gyvenime: randi kelią miške, pasirodo, viskas paprasta, o kiek teko paklaidžioti, kol suradai! O pats Atpažinimas truko tik akimirksnį.
Stebėtojas visada yra čia, tik protas gyvena savo auksiniame narvelyje, nusistovėjusiame, įsikalbėtame, įteigtame. Galima praverti to narvelio vartelius ir išeiti laisvėn.
Kaip išeiti, kaip atidaryti tas beveik nepastebimas duris?
Taip, kaip pakeliame ranką ar pajudiname koją. Kaip gimsta šis ketinimas? Kaip jis įvyksta? Neskubėkite. Įsižiūrėkite įdėmiau. Atsiranda ketinimas, pasiryžimas, sprendimas. Jei abejojate, ranka gali ir nepakilti. Jei jau priėmėte sprendimą, tas sprendimas lyg atėjo pats ir nelieka jokių abejonių, tuomet ranka pakyla lyg „savaime“, be jokių pastangų.
Stebėtojas galėtų būti suvoktas, kaip taškas begalinėje erdvėje . Aplink jį artimose orbitose sukasi protas, pojūčiai, jausmai, kūnas. Kiek toliau tai, ką vadiname „išore“ – kiti žmonės, gatvės, miestai, miškai ir pievos, gamta, Žemė ir t.t.
Vienintelis tikras dalykas besikeičiančiame ir sąlygiškame pasaulyje: aš esu. Kai dingsta „aš“, dar lieka „esu“. Kai dingsta ir pats žodis „esu“, lieka būvos patirtis be žodžių, už žodžių.
Ši patirtis „esu“ be ištarto žodžio-minties „esu“ ir yra atsakymas. Į klausimą, kuris nebuvo užduotas.
„Stebėtojas tėra tik budrumo taškas. Jis neturi vardo ir skvarmos. Tai – kaip saulės atspindys rasos laše. Rasos lašas turi vardą ir skvarmą, tačiau mažytis šviesos taškas yra iš saulės. Būtinai reikia, kad lašas būtų tyras ir glotnus, tačiau vien to nepakanka. Lygiai taip pat proto aiškumas ir tyla yra reikalingi, kad tikrovė pasirodytų prote, tačiau savaime to nepakanka. Už to turi būti tikrovė. Kadangi tikrovė yra belaikiškai esanti, kalbant vis pabrėžiamos reikalingos sąlygos./ Nisargadatta Maharaj“
RG Narajanas
—
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt