J.Ivanauskaitė: Kelionė į Šambalą

jurgaIštrauka iš J.Ivanauskaitės knygos bei visas knygos tekstas nuorodoje žemiau.

M. Eliade knygoje „Joga. Nemirtingumas ir Laisvė“ rašė, kad šventieji Indijos bei Tibeto tekstai pagrindine žmogiškosios kančios bei sielos vergijos priežastimi laikė mūsų „vergavimą“ kosmosui, aktyvų ar pasyvų, tiesioginį ar netiesioginį dalyvavimą visuose gamtos veiksmuose, pasaulio vyksme. Jis pabrėžė, kad tai yra bendradarbiavimas, solidarizavimasis su „puolusiu kosmosu, desakralizuotu pasauliu, profaniška gamta“. Šiuolaikine kalba tai vadinama „civilizacijos progresu“, šventraščių sąvokomis – „žmogiškosios būties desakralizacija“, „nuopuoliu į kančią bei nesuvokimą“.

Tačiau pačiose sielos gelmėse mes prisimenam kitokią, sakraliąją būtį, pirmapradį, vieningą ir vientisą pasaulį. Nujaučiame, kad anapus tapsmo, veiksmo, laikinumo, kančios ir mirties egzistuoja Kita erdvė. Mumyse visuose yra Budos prigimtis, Dieviškasis pradas, Absoliuto dalelytė, nuolatos apie tą Kita erdvę bylojanti. Primenanti, kad šiapus, kasdieniškajame pasaulyje kažkas ne taip.

Tačiau sielos kalbos nesupratę, tepatiriame nerimą, neviltį, sielvartą, kurie gali privesti prie pamišimo ar savižudybės. Maža to, anot Čiogjamo Trungpos, tas nenutildomas vidinis šnabždesys, kad čia ir dabar kažkas yra ne taip, neįsisąmonintas, neatsiskleidęs, nesuvoktas, verčia žmones daryti nusikaltimus, pradėti revoliucijas ar skelbti karus… Bet kaip į tą pirmykštį rojų, į Švytinčią Šambalą sugrįžti? (…)

Kančia ir absurdas… Kartais jie tampa tokie akivaizdūs, o stropiai austa prasmingumo uždanga staiga nukrinta ir apnuogina visą mūsų būties tuštybių tuštybę, sumaiščių sumaištį. Tuomet toks vaikiškas, naivus, apgailėtinas atrodo tų, kurie siekia žemiškųjų tikslų, užsidegimas, šventas tikėjimas gyvenimo prasme, neabejojimas savo darbų bei veiksmų rimtumu, karjeros darymas, pripažinimo ar turto siekimas, žūtbūtinis bandymas įsitvirtinti, įleisti šaknis, įkasti pamatą, visiems laikams įsikurti tekančiuose vandenyse, lakiuose smėlynuose. (…)

Tąsyk esu kurčia budistinei parabolei, kad žmogui, nieko nežinančiam apie Nušvitimą, kalnai yra kalnai, vandenys yra vandenys, o medžiai yra medžiai. Tačiau tam, kuris pasiryžo Nušvitimo siekti, kalnai liaujasi būti kalnais, vandenys – vandenimis, o medžiai – medžiais. Nušvitusiajam kalnai vėl yra kalnai, vandenys vėl yra vandenys, o medžiai vėl yra medžiai. Nesu kokia didi pasiryžėlė, įžengusi į Kelią, per tūkstantmečius ir ištisas kalpas vedantį Nušvitimo link, bet daugybė dalykų man liaujasi būti tokie kaip buvę. Nebesugebu vėl prisijaukinti jų pirmykščio, įprasto, jaukaus ir nepavojingo pavidalo. Nebeįstengsiu vėl sugrįžti į savo buvusį gyvenimą, lyg minkštutėliai vystyklai suaustą iš to, kas įprasta, jauku ir nepavojinga. (…)

Žinau, kad tai – tik silpnumo akimirka. Žinau, kad kelio atgal nebėra. Žinau, kad ne vakarietiškąją patirtį, bet Rytų suteiktąjį prieglobstį praradusi netekčiau visko, kas dabar daro mano būtį prasmingą. Žinau, kad nieko nežinau.

 Pastebėjau, kad didžiausios abejonės (už jas jau tapau pasmerkta, pasmerkta, pasmerkta 100 000 metų pragaruose) mane visada apima tuomet, kai esu pasiekusi ar bent jau bepasiekianti išsvajotą ramybę. Bet ar tikrai išsvajotą ramybę, o gal tik kokį vis subtilesnės ir subtilesnės saviapgaulės lygmenį?! Alanas Wattsas, buvęs anglikonų kunigas, vėliau tapęs vienu poetiškiausių dzenbudizmo skelbėjų Vakaruose, dažnai pateikdavo parabolę apie Mėnulį ir pirštą. Mėnulis jo prilyginamas tai Didžiajai Neįmenamybei, kuri vadinama Absoliutu, Dievu, Demiurgu, Viso, kas Esti, Esme, Šunjata, Vaiskiąja šviesa, Budos prigimtimi ir dar daugybe šventų, transcendentinių dalykų, į kuriuos rodo pirštas – bet kuri religinė doktrina.

Parabolės moralas yra tas, kad dažniausiai rodantis pirštas yra supainiojamas su Mėnuliu arba net Juo palaikomas. Žmonės tik tą pirštą temato, į jį įsikimba, jį čiulpia jausdamiesi teisūs, ramūs ir saugūs. O Mėnulis šviečia kaip švietęs, bet į Jį jau niekas nė akių nebepakelia. Tik kartais beveik kiekvienas iš mūsų vis dėlto žvilgteli dangun ir Mėnulį išvysta. Ir apimta jį nuostaba, tikrų tikriausias apstulbimas, kaip galėjo to šviesulio nepastebėti anksčiau. Pirštas ištirpsta visa persmelkiančiame švytėjime, nes, pasak A. Wattso, religinė doktrina išnyksta, kai ji tampa tikrai reali ir veiksminga. Tą akimirką Mėnulį regėdamas žmogus staiga pamato visas savo paties sielos ir Visatos paslaptis. Atrodo, kad jis daugiau niekada nepamirš absoliutaus, lyg žaibas trenkusio aiškumo. Bet… dar po poros akimirkų visagalis žinojimas išsisklaido, pradingsta, lieka tik nenumalšinamas ilgesys.

Kaip susigrąžinti šią tobulo aiškumo būseną, klausia A. Wattsas. Kaip surasti jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą į ją vedantį kelią? Gal tai tas pats, kuris eina į Šambalą?…

 Jurga Ivanauskaitė „Kelionė į Šambalą“

***

VISĄ KNYGĄ GALIMA RASTI ČIA.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

Ladakas. Šventyklos durys/