Niekas negali kitaip./ Georgijus Gurdžijevas

Šiandien norėčiau pakalbėt ir griežčiau. Vis stebiu Veidaknygės gyvenimą, įvairius žmonių pasisakymus žiniasklaidoje. Visur matau tą patį: nesuvoktą aistringumą, nežabotą protą, prisirišusį prie savo nuomonės ir siauro žvilgio į vieną ar kitą klausimą. Nors pasaulis platus, žvilgsnis siauras. Suprantama, jog kiekvienas žmogus mato ir supranta pasaulį savu kampu. Tačiau jei panorėtų, gali pažiūrėti ir kitaip, patyrinėti, suprasti. Ir tada galima būtų susivokti, o kas gi dedasi iš tiesų. Reiškinių priežastys dažnai neguli paviršiuje, jos yra šakninės.

Smarkus protas supaprastina pasaulį, tiesmukiškai jį skirsto į savus ir svetimus, įsibetonavęs į savo žiūros tašką netenka jautrumo. Toks nejautrus, susireikšminęs ir savo nuomonę sureikšminęs aštrus žmogus yra lyg protingas durnius. Lyg ir protingas, bet kartu ir kvailas, – jis dvilypis. Tokį dvilypumą galima atpažint iš nuomonių aštrumo, netgi savotiško dramatizmo.

Šis dvilypumas visada turi dvi kraštines, du lazdos galus.

Vienoje kraštinėje gyvena atskiruoliai tautininkai. Meilė Tėvynei – tai puikus dalykas. Tačiau nuo sveiko tautiškumo – tik penkios minutės iki pasipūtėlio patrijoto-varijoto. Nuo patrioto – dar penkios minutės iki nacionalisto (naciko). Tautiškumas – kai myli savo tautą, nekeldamas jos virš kitų, kai „aš ir mano tauta“ yra dermėje su visuma. Patrijotas (su j) didžiuojasi savo tauta, tuo jau keldamas ją virš kitų. Nacikas gi jau nekenčia kitokių nei jis ir yra pasiryžęs naikinti kitas tautas, kad „atlaisvintų“ vietą savai. Nacikai mėgsta vienytis, bet tik vienu pagrindu – visi turi tapti kaip jie arba mirt. Atskiruolio žvilgsnis daugiausia nukreiptas į praeitį, iš jos jis semiasi stiprybės, dažnai užmiršdamas dabartį.

Kitoje kraštinės pusėje – vienytojai (komunistai, liberalai ir visokie kovotojai už šviesią ir bendrą žmonijos ateitį). Na, komunistas lietuviškai būtų bendruomenininkas. Jei žmogus gyvena bendruomenėje, tai yra puiku. Tačiau jei nori ir kitus ten jėga suvaryti, prikūręs telkimo stovyklų (konclagerių), tokį gal jau geriau komunistu vadinti. Liberalas irgi ne bėda, bet jie jau XIX amžiuje visi išmirė. Dabartiniai liberalai liberalūs tol, kol jiems neprieštarauji. Tie smarkūs vienytojai savęs keist nenori, bet pasirengę visą žmoniją išgelbėti. Jų žvilgsnis į ateitį nukreiptas, praeities jiems nėra iš viso, o dabartį dėl šviesios ateities galima ir paaukoti.

Toks gyvulinis gamtos dėsnis – priešybės traukia viena kitą ir bendrauja per varžytuves ir kovą.

Taip ir kovoja tarpusavyje, gindami savo žiūros kampą. Lyg tas kampas būtų iš kokio metalo ar betono padarytas. Eina šimtmečiai ir tūkstantmečiai, o jie vis kovoja – brolis prieš brolį.

Štai prieš 2500 metų atėjo Buda. Tada jo pusbrolis Devdatas (kiek palaukęs) pasakė, kad anas darąs kažką ne taip, ir įkūrė savo sektą. Prieš 2000 metų atėjo Jėzus. Tai jį ant kryžiaus pakabino, nes jo mokymas aniem nepatiko. Paskum tie patys, kiek „pervarkę“ tą mokymą, ėmėsi kišti per prievartą visiems ką besutikdavo. Prieš tūkstantį metų tautininkas Zebedenas trenkė kuoka per galvą vienytojui Brunonui. Vienytojai tai ilgam atsiminė ir mūsų šalies vardą užsirašė, kaip visada viską iškraipydami – Litua. Mes, vietiniai, sakydavom Leituva, Lietuva…

Čia dar ne viskas. Išnaikinę mūsų „zebedenus“, vėliau vienytojai vien Didžiosios Lietuvos žemėse sudegino kokį 100 tūkstančių „raganų“. Na, šiaip moterų, kurios jiems nepatiko, o gal ir patiko truputį. Čia jau psichoterateutai galėtų geriau paaiškint. Jau gerokai vėliau nacikai išžudė beveik visus mūsų šalyje gyvenusius žydus, o vienytojai ištrėmė į Sibirą visus, ką buožėmis pavadino.

Ir taip norėtųsi pasakyt – jie, tie protingi durniai – čia gi ne aš… Bet tas protingas kvailys gyvena manyje ir kiekviename iš mūsų. Ir tik atpažintas netenka dalies savo galių veikti. Lengva atpažint protingą kvailį kitame žmoguje, o savyje – sunku. Tą rėkaujančią isterišką beždžionę viduje, kuri viskuo piktinasi, reiškia savo „teisėtus lūkesčius“ ir vadovaujasi šūkiu „kas ne su mumis, tas prieš mus“; geriausiai jaučiasi panašių bendrų bandoje. Tada ši beždžionė drąsi. Kiekvienas ją turime. Tačiau tik retas ją atpažįsta. Atpažinta ji išsigąsta ir prityla, nes yra baili. Tai mūsų skausmo-malonumo kūnas. Tai gamtos programa-protas, veikiantis skirstydamas ir lygindamas. Tačiau žmogus gali peržengti šias gamtos programas, visą šią priešybių kovą. Darnos menas yra vidinių priešybių sutaikymo menas.

***

Kadaise Alfredas Nobelis atsainiai tarstelėjo apie šiuolaikinę netikrą demokratiją: „Tai idiotų banda, valdoma niekšų“…. Na, mes, rodos, ne idiotai, ypač tuo atveju, jei mus vertintume po vieną. Tačiau visi kartu esame valdomi mūsų sąmoningumo vidurkio. Jei tokio sąmoningumo trūksta, mes kaip visuma esame avių (ar beždžionių) banda, kurią valdo tarp mūsų iškilę gudriausi, smarkiausi, žiauriausi (kuriuos A. Nobelis pavadina tiesiog niekšais). Svarbiausia kiekvieno iš mūsų sąmoningumo lygmuo, kad ir kaip tą sąmoningumą suprastume. Jei žmogus gyvena vien medžiagišką gyvenimą, nebepadės jokios gražios idėjos, jokios „demokratijos“. Galėtume dirbti kiekvienas su savimi, bet tik tuo atveju, jei turėtume supratimo, kad dirbti reikia. Gerovės valstybė, jei ji reiškia tik sočiai prikimštus pilvus, dar niekam laimės ir darnos neatnešė.

Neseniai išgirdau vieną kino didvyrį sakant: „Baisu yra ne mirti, o būti niekšu ir apie tai nežinoti…“ O bet tačiau baisu ne tam, kuris nežino. Nežinojimas yra bukas ir žiaurus. Net juokdamasis toks nežinojimas tyčiojasi iš kitų, pašiepia, žemina.

Tačiau kas iš tiesų galėtų pažeminti žmogų, bundantį savai išminčiai? Štai žmogus pradeda suvokti:

„O jei pasaulis ne susikūrė, o yra SUKURTAS? Vadinasi, yra ir Kūrėjas?

Ar aš galiu jį pajausti tiesiogiai, ar tik per jo kūrybos vaisius?

Iš kur šis pasaulio tvarkingumas? Kodėl šioje nuolatinėje kovoje ir prieštarose paskendęs jis nepražūva, vis iš naujo atsigaudamas? Kokia nuostabi ši Atgaja!..“

Žinoma, jogas gali išmokti stovėti ant galvos, bet atlieka tai neilgai. Net jei valandą ar dvi stovi – tai yra neilgai, jei lygintume su visu likusiu gyvenimu. O likusį laiką jis stovi ant kojų. Jei galvojame, kad galime pasaulį apversti aukštyn kojom, – tai irgi bus neilgam. Jis vėl grįš į savo įprastą padėtį. Ligonis išgyvens, nepaisydamas visų gydytojų pastangų.

Pavyzdžiui, jei kuris protingas kvailys žmogaus viduje galvoja, kad skulptūros yra „balvonai“, o šiuolaikiniai „balvonai“ – tai skulptūros, jis ir toliau gali taip galvoti. Smarkus dvilypis protas gali daužyti atminimo lentas, o gali kovoti su jų daužymu. Jis gali statyti keistus namus, kuriuose negera gyventi, bet jis pats juose ir gyvena, nors ten jam negera. Jis daug ką gali… Gali galvoti, kad grobti vaikus iš šeimų yra gėris. Gali galvoti, kad Lietuva – tik lietuviams, bet patys lietuviai gali gyventi visur. Žmogus net gali galvoti, kad Žemė yra plokščia. Žvelgiant iš jo žiūros taško, juk taip ir yra. Gal žmogus nebuvo ant kalno užlipęs ir lėktuvu neskrido, kosmose juolab nebuvo. Tad jam Žemė yra plokščia.

Jis gali savo menamus dalykus suvokti kaip tikrovę, gyventi savo sapne, verkti ir džiaugtis. Tai mažai skiriasi nuo kino filmo. Jau esu sakęs, kad ginčai yra nesuvokta pramoga. Šitaip žvelgdami galime būti atlaidesni pramogaujantiems protingiems kvailiams mūsų pačių viduje.

– Ir vis dėlto ji sukasi! – sušuko kadaise vienas užsispyrėlis.

Dangus yra dangus, o Žemė yra žemė. Reikia pakilti aukštai, iki nesvarumo būsenos, kad pasakytum – nėra jokio „aukštai“ ir „žemai“. O jei stovime ant žemės – geriau stovėti ant kojų. Nes ilgas stovėjimas ant galvos labai žalingas sveikatai.

O kas nutinka, kai didelė dalis visuomenės ilgai stovi ant galvos, bet įsivaizduoja, kad stovi ant kojų? Belieka palikti tai gamtos išminčiai. Žinoma, visada bus tokių, kurie gins vaikų vaikystę, apkabins medį ir jį išsaugos. Jei bus Malonė ir tokių daugės, gal ir darnos-dermės bus vis daugiau. Gamtą reikia tik šiek tiek palikti ramybėje, ir ji pati susitvarkytų.

Tačiau bus ir tų aistringų niekšų, kurie pešis už savo nuomones, draskys viens kitam akis dėl turto, valdžios, tikybos ar tautos bei ves avinus į kovą. Avinų banda, valdoma niekšų, toliau kirs miškus, gamins plastiką ir jį visur mėtys, leis gyvūnams kraują savo skerdyklose, kels karus ir siųs ten ne savo, niekšų, bet avinų vaikus…

O mes… kas mes esame? Kas Aš Esu iš tiesų? Ar atpažinau savyje Žmogų, o ne vien gyvūną?

Būti tame juodai baltame proto dvilypume ir jo neatpažinti. Tai nelaimė. Ar atpažįstu savyje tą smarkų, aštrų, bet buką (matyt, nuo žodžio feis-bukas) protingą kvailį savo paties viduje? Tebūna tai labai asmeninis atsakymas sau pačiam.

Linkiu jums sąžiningų atsakymų į jūsų klausimus.

Tad būkite laimingi jau dabar.

PS. Čia praėjo Indijos šventasis jogas Ramanas Maharišis ir pasakė: „Lėmėjas valdo sielų likimus (pasirinkimus-loteriją) pagal jų prarabdha (einamąją) karmą. Kam lemta neįvykti – neįvyks, kaip besistengtum. Kas apspręsta, kad įvyktų – įvyks, nežiūrint į bet kokius bandymus tam užkirsti kelią. Tai akivaizdu, be abejonės. Ir todėl geriausia išeitis – pasilikti tyloje.“

RG Narajanas, 2019 rugpjūtis

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Ladakas. Ant vienuolyno stogo. Rg nuotr.