Užmaršus pasaulietiškumas sukelia kančią, prisiminkite, kas Esate dabar ir visados.
RG Narajanas
*
Kas randasi savo ašyje visada ramus. Tokiam žmogui, niekas nebus pilka kasdienybė, niekas nebus didinga: viskas tampa nuostabiu, giliu ir šventu slėpiniu – viskas! Ką jis bedarytų, viskas jam įdomu, niekas neatrodo įprastai. Žmogus nepasakys: tai yra kasdieniška, o tai yra didinga. Iš tiesų, nieko negalima laikyti didingu ir nieko negalima laikyti mažu ir kasdienišku. Žmogaus prisilietimas yra esminis dalykas. Save suvokęs žmogus, esantis pusiausvyroje, viską paverčia kitokiu. Pats jo prisilietimas tampa didingas.
Ošo. Vidžnana Bairava Tantra.
*
Ateitis bus ilga, – sako žmogus: tačiau Ugnelė šventa dega visad Dabar, jai nėra nei ateities, nei praeities. O mums, Lietuvos žmonėms, Šventą Ugnelę keravot yr nuostabu – irgi Dabar. Ir teesie šis Dabar Omžins.
Mangirdas
*
Jei eisit per gyvenimą taip, kaip įprasta, nedirbdami su savimi, nesiekdami peržengti gėrio ir blogio, aukštai ir žemai, teisingai ir neteisingai, ten ir atgal riboženklių, jūs vėl ir vėl atgimsit skirtingose planetose po visą Visatą, skirtinguose kūnuose įgysite įvairią gyvenimišką patirtį. Ir taip be galo. Galite palikti savo kūną nors rytoj – ir grįžti, kai planetoje vėl užeis Viduramžiai ir pasirodys nauja inkvizicija. Pateksite į požemius, jus ten kankins. Jūs pavers į nieką. Ir tada jūs atgimsit naujam gyvenimui ir tapsite Amerikos viceprezidentu. Taip jau surėdytas pasaulis. Toks gyvenimas. Tai niekada nepasikeis. Daugelis žmonių turi pačių geriausių ketinimų. Jie nori pakeisti pasaulį taip, kad jame būtų geriau gyventi. Tačiau jie turi omenyje, kad jie nori, jog pasaulis būtų toks, kaip jiems patogu, kad jis taptų geresnis pagal jų gėrio ir blogio įsivaizdavimus…
Robertas Adamsas, „Širdies tyla. Nušvitimo ir išsivadavimo iš kančios mokymas “
*
Ta sėkla-savastis, pasėta Besąlygiškume, prarasdama savo deiviškąją šlovę, visagalybę savos jėgos paslėpdama, savo dvasios visažinybę slėpdama; pasiuntinys savo paties anapusinės Valios, ji panardina į gilų nesamoningumą žinojimą; priima klaidas, nelaimes, skausmą ir mirtis, ji moka išpirką nakčiai nesuvokiančiai, apmoka savuoju užpildu Gamtos kritimą. Patį save jisai pažino ir kodėl jo siela iškeliavo į žemės sumaištį aistringą, atskirti darbą klajojančios Jėgos, kuri atskyrimu tikisi surasti Vienį.
Šri Aurobindo. Savitri.
*
Suvokimas yra visad dabar. Kai kalbame, perduodami sąvokas, naudojame būtąjį laiką arba būsimąjį. Tačiau Suvokimui yra tik dabartis. Išties ši dabartis niekada nesibaigia, ji visad yra. Asmenybė su visomis savo menamomis savybėmis yra tik debesėlis danguje, kurį pastebi Stebėtojas, laisvas nuo sąlygotumų ir vertinimų. Tai yra Tai.
RG Narajanas
*
Kūnas yra mūsų nepakeičiama priemonė, neįkainojama važiuoklė, nes be tinkamai veikiančio kūno mes negalime veiksmingai atlikti dvasiniai atgajai būtinų pratybų, o tai gali sumažinti mūsų galimybes pasiekti nušvitimą. Todėl negali būti nė kalbos apie gyvatos menkinimą, pagrindžiant, kad atseit mums nesvarbu, gyventi ar mirti.
Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“
*
Sureikšmintas sapnas sukelia kančią įsisąmonintas – šypseną.
RG Narajanas
*
Būk atsargus, bendraudamas su žmogaus siela. Širdis juk ne tam, kad su ja žaistum visokius žaidimus. Nereikia jos nei į viršų kelti, nei apačion stumti. Nes štai tokie pasilinksminimai verčia žmogų jaustis priklausomu vergu, arba gi įveda jį į įniršio būseną ir sukelia norą atkeršyti tam, kas jį spaudžia. Siela gali sužiaurėti ir tapti grubi, gali atsirasti aštrumas ir nepakantumas, tačiau taip pat įmanoma, jog ji taps tampri ir stipri, kaip nukalto kardo smaigalys, užsigrūdins ir įgaus savybę išpjaustyti raštus iš šio pasaulio medienos, paversdama ją rakandais ir savo tikslų pasiekimo įrankiais. Būna, kad širdis užsiliepsnoja ir siela tampa deginanti ir karšta, aistringa ir gūsinga. O jeigu atšaltų ir apledėtų širdis, joje viskas taptų suglebę ir šalta, nebebūtų teisingų jausmų ir išgyvenimų. Daugelis pasikeitimų vyksta širdyje, kai išorinės jėgos daro jai poveikį, ir jų pasekoje keičiasi siela, atvesdama žmogų į visiškai kitokių santykių su pasauliu sukūrimą.
Čžuan Dzi
*
Pradžioje aš be jokios abejonės patikėjau dvasios buvimu, o po to susidomėjau jos esmės paslaptimi. Aš kryptingai tyrinėjau ir siekiau atrasti dvasią. Pagaliau supratau, kad aš pats buvau tik apvalkalu aplink savo dvasią. Supratau, kad ta mano dalis, kuri tikėjo, ir ta dalis, kuri domėjosi, ir ta mano dalis, kuri kryptingai ieškojo, ir ta mano dalis, kuri rado, ir pats tas dalykas, ką aš galų gale radau, buvo ne kas kita, o dvasia manoji. AŠ PADĖKOJAU TAMSAI, KURI ATVEDĖ MANE Į ŠVIESĄ, ir aš padėkojau uždangai, kuri paruošė man regėjimą, kuriame mačiau save patį atspindyje, reginį, atspindėtą savo dvasios veidrodyje. Nuo to karto mačiau visų dvasios pradus, tarsi savo dvasią ir savo dvasią suvokiau kaip visų dvasių bendrą pradą, ir nustebęs supratau, kad buvau vienas (jei ten iš viso dar kažkas buvo); ir kad aš esu visa, kas kada nors yra buvę, ir kad ateityje aš būsiu viskuo. Ir nebuvo pabaigos mano džiaugsmui ir laimei.
IŠTIES AŠ ESU SĖKLA, IR AŠ ESU ŠAKNIS, IR AŠ GI – ŠIO GYVENIMO MEDŽIO VAISIUS.
Hazratas Inajatas Chanas
*
Meditavimas neturi technikos ir todėl neturi autoriteto. Jei tyrinėjate save, stebite save, kaip valgote, kaip kalbate, kaip plepate, nekenčiate, pavydite, jei visa tai suvokiate savyje, be pasirinkimo, tai yra meditavimo dalis.
Taigi meditavimas gali vykti sėdint autobuse ar vaikštant šviesos ir šešėlių kupiname miške, ar klausantis paukščių čiulbėjimo, ar žiūrint į žmonos ar vaiko veidą. Meditavimo esmė yra meilė, o meilė nėra įpročių sąrangos išdava, o sekimo būdu (metodu) išdava. Meilės neišeina ugdyti mintimis. Meilė gali ateiti, kai stoja visiška tyla, tyla, kurioje visiškai nėra medituojančiojo; o protas gali tylėti tik tada, kai suvokia savo judėjimą…
Džidu Krishnamurtis, Laisvė nuo žinomo
*
Aiškumas kelyje panašus į drumstumą. Žengimas keliu panašus į atsitraukimą. Darni būsena kelyje panaši į nykimą. Dvasios galių augimas panašus į klajones slėniais.
Didžioji švara panaši į gėdingą purvą. Dvasios galių erdvumas panašus į siaurumą.
Dvasios galių pastanga panaši į atsainumą.
Tikroji medžiagos dermė pavėdi į skysčio judėjimą.
Didysis keturkampis neturi kampų. Didysis įrankis sukuriamas vėlai. Didysis garsas retai išgaunamas balsu. Didysis vaizdinys neturi pavidalo.
Kelias užslėptas išvardintų sąvokų nebuvime.
Lao Dzi
*
Galvokite apie save, tik kaip apie žmogišką esybę. Jeigu jūs turite sąmoningumo, galvokite apie save, kaip apie įprastą žmogišką būtybę. O kai jūsų sąmoningumas išaugs dar truputį, atmeskite net žodelį žmogiškasis. Jūs suvoksite save, tik kaip esybę. O esybės sąvoka talpina viską: ir medžius ir kalnus ir upes ir žvaigždes ir paukščius ir gyvūnus.
Tikroji laisvė – tai laisvė nuo ideologijų. Nejaugi jūs negalite tiesiog gyventi be ideologijų? Ar ideologija yra būtinybė? Kodėl ideologija yra tokia būtina? Ji reikalinga, nes ji padeda jums pasilikti kvailiems, ji reikalinga tam, kad ji padeda jums likti neprotingais. Ji reikalinga, nes aprūpina jus paruoštais atsakymais ir jums nebereikia jų ieškoti patiems.
Iš tiesų sąmoningas žmogus nesišlietų prie jokios ideologijos, ir kam to jam reikėtų? Jis neneštų iš anksto paruoštų atsakymų naštos. Jis žino, kad yra pakankamai sąmoningas, ir atsitikus bet kokioms aplinkybėms, jis gebės joms atliepti. Kam neštis iš praeities bereikalingą naštą? Kokia prasmė ją nešti?
Jeigu jūs nustosite valgyti nuodingą maistą, jūs nustebsite: jumyse išsilaisvins naujas protas. Šitas naujas protas įgalins jus išsilaisvinti iš praeities ir jos prisiminimų, įgalins atsikratyti beviltiškų norų ir svajonių. Išsivaduoti iš pavydo, pykčio, žaizdų ir visokių psichologinių skausmų.
Būtent todėl, kad jūs negalite išsivaduoti iš psichologinių žaizdų, jūs tampate psichosukčių aukomis. Pasaulis pilnas įvairių psichosukčių,visokių rūšių ir mastelių. Pasaulis užpildytas įvairiausiomis psichoterapijomis. Tačiau kam reikalingos šios įvairiausios psichoterapijos? Jos būtinos, nes jūs nepakankamai sąmoningi, kad gydytumėt savo pačių žaizdas. Vietoje to, kad gydytumėte jas, vietoje to, kad atvertumėte jūsų žaizdas saulei, kad jos galėtų išgyti, kad leistumėte joms išgyti. Tačiau atrasti tikrąjį psichoterapeutą ypač sunku. Iš šimto psichoterapeutų devyniasdešimt devyni yra psichosukčiai. Jeigu jūs pakelsite savo sąmoningumą, jūs gebėsite daryti ką panorėję. Jūs gebėsite gydyti savo pačių žaizdas, jūs gebėsite matyti savo pačių pažeidimus, ir jums nebus būtinybės lankytis pas psichoterapeutus.“…
Ošo. Nuo medicinos iki meditacijos.
*
Meditavimas yra menas leisti viskam būti pačia giliausia prasme. Tam, kad leistume viskam būti, turime atsisakyti pastangų apvaldyti ir įvaldyti savo patirtį – o tai reiškia atsisakyti asmeninės valios. Tai yra smūgis į pačią savininkiškos (egoistinės) sąrangos šerdį, kuri siekia laimės per valdymą, ieškojimą, pastangas ir suvedžiojimą. Daugelis meditavimo rūšių yra pagrįstos mokymusi valdyti asmens patirtį ir yra naudojamos kaip priemonė ramybei pasiekti. Tokie būdai dažnai veda į aklavietę, kai asmuo pasiekia ramybę tik tam laikotarpiui, per kurį savininkas (ego) yra sukaustytas meditavimo būdu.
Adjašantis, „Išsivadavimo kelias“
*
Jei atkakliai tęsime pratybas, kai kurios sampratos, kurias paprastai naudojame vertindami savo pojūčius, pradės byrėti į dulkes. Mes nebesuvoksime savęs ar savo kūno taip, kaip anksčiau. Palaipsniui nustosime vertinti kūno ir psichinį nepatogumą kaip kažką žalingo, griaunančio ir neigiamo, ko reiktų vengti bet kokia kaina. Tie pojūčiai, kuriuos laikome neigiamais, žalingais ar nepatogiais, gali tapti mūsų meditavimų pratybomis, o ateityje – ir pačiu meditavimu.
Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“
*
Pats paprasčiausias būdas susilaikyti nuo klydimų – prisiminti apie neišvengiamą apvalkalų kaitą, apie tai, kad visa išorės aplinka ir visos sąlygos pasikeis iš esmės. Reikia, kad šis nuolatinis prisiminimas taptų būdo išraiška ir vadeliotų visą žmogaus elgseną….. Tai bus ne išėjimas iš gyvenimo, o tiesiog tikrovės žinojimas ir priminimas apie ją; žinant, daugelį dalykų galima priimti daug lengviau, nei nežinant. Prisiminsime ir žinosime.
Грани Агни Йоги. 1965 г.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt
