Nėra aukštesnės išminties už protą, esantį dabarties akimirkoje. Galimybė apsijungti su savo vidine, savaiminga išmintimi mums suteikiama visuose patirties lygmenyse. Nepriklausomai nuo to, ar pasireiškia mūsų teigiamos ar neigiamos savybės, ar jaučiame trauką ar priešiškumą kitoms gyvoms būtybėms, būtina visada išlikti stebinčiu dalyviu. Kai visą savo dėmesį nukreipiame tiesiai į pojūtį/jausmą, pavyzdžiui, į pyktį – nesvarbu, kur ir kaip tai įvyktų – pyktyje nerasime jokio užpildo, nerasime bent kažko iš tikrųjų gyvuojančio. Tada mūsų pyktis iškyla prieš mus kaip mėnulio atspindys vandens paviršiuje – jis aiškiai pasireiškia, bet neturi tikros savarankiškos gyvasties. Tai ne kas kita, kaip proto šviesnešės agnos, kylančios iš išmintingo tuštumos sąmoningumo, pasireiškimas.
Mums bus lengva suprasti pykčio prigimties regimybę, jei šiandien bandysime pagalvoti apie pykčio priepuolį, kuris mums nutiko vakar, arba rytoj apie tą, kuris įvyko šiandien. Mes turime įsivaizduoti, kad rytojus jau atėjo ir prajausti tą pykčio priepuolį ar bet kokį kitą nerimą keliantį jausmą, kuris šiandien kilo mūsų galvoje ir kurį galime prisiminti. Tai, ką išgyvename esamą akimirką, kas jaučiama kaip kažkas išties tikro ir nenugalimo, ir todėl verčia mus atlikti kažkokius veiksmus kūno ir kalbos lygmenyje, rytoj mums atrodys, kaip kažkas ne tikresnio ir reikšmingesnio už miražą. Kai atidžiai prajaučiame savo jausmus, mums iš karto tampa aišku, kad tai tik atspindžiai, žaidimas savaime gyvuojančios, savaimingai atsirandančios išminties galimybiškumo. Jie yra ne kas kita, kaip proto, paprasto proto, rigpos (grynojo suvokimo) prigimties apraiškos. Jie yra ne kas kita, kaip vidinio proto aiškumo spindesys.
Visos tos pastangos, kurias dedame dvasiniame kelyje, yra nukreiptos į šios savaime gyvuojančios išminties, kuri yra Budos išmintis, arba mūsų vidinio pabudimo, suvokimą. Kadangi visi šie jausmai yra mūsų šviesnešio proto galimybiškumo žaidimas, kodėl turėtume juos atmesti arba bandyti jų atsikratyti? Mahamudros, dzogčen ir vadžrajanos krypčių požiūriu, to visai nereikia. Šiose kryptyse jausmai laikomi tapsmo/suvokimo puošmena – jie praturtina ir pagerina protą. Mums nereikia stengtis jų pašalinti. Beje, tai ir neįmanoma. Net jei mes pradėtume ieškoti kažko, kas padėtų mums atsikratyti jausmų, kad daugiau jų nepatirtume, tai būtų visiškai bergždžia. Ar galėtume pašalinti savo pačių pabudimą? Tai, ką iš tikrųjų galime pašalinti, yra mūsų klydimai, o išminties pasireiškimo negali sustabdyti net mirtis.
Apskritai, jei mes aistringai siekiame išsivadavimo, tuo pačiu atimame iš savęs šią galimybę. Bet jei mums pavyks atsisakyti išsivadavimo sampratos, tai įvyks savaime. Tai yra, mes neturėtume pašėlusiai įsikibti į pačią sampratą, išsivadavimo sąvoką. Griežtas kai kurių sąvokų ar įsitikinimų laikymasis dažnai sukelia dar daugiau kančių. Tai patvirtina daugybė šiuolaikinio gyvenimo pavyzdžių.
Jei pažvelgsite nors ir į savo gyvenimą, – atsitinka taip, kartais mes taip aistringai trokštame kažko, kad negalime išmesti šio dalyko iš galvos. Nesvarbu, ar tai daiktas, žmogus, ar dvasios būsena – kas bebūtų – mes tikrai norime šitai gauti, bet neturime tokios galimybės. Kažkuriuo metu turime pasiduoti ir atsisakyti šio ketinimo, o tada staiga gauname tai, ko norėjome.
Būtent taip nutinka, kai pagaliau sustabdome visas pastangas pasiekti išsivadavimą ir tampame pajėgūs tiesiog atsipalaiduoti ir patirti savo jausmus tiesiogiai, visiškai apsinuoginę. Tada pajuntame laisvę, kuri visada buvo čia. Žvelgiant iš Vadžrajanos, Dzogčeno ir Mahamudros krypčių žvilgio, kai atpažįstame proto prigimtį – rigpa – ir atsipalaiduojame suvokdami tą prigimtį, mums nebereikia siekti išsivadavimo; pats nušvitimas nusileidžia ant mūsų. Šią būseną galima pasiekti dabartiniame gyvenime.
Pamokymuose aiškiai parašyta, kad nėra ko daugiau medituoti, kaip tik „šią dabartinę mintį“. Jokie kiti meditavimo tikslai nepadės mums nustatyti proto į nemąstymo būseną – nesampratinės, nedvilypės išminties būseną. Ir nėra jokių kitų būdų šiai būsenai pasiekti, išskyrus tiesioginį apnuogintą tikrosios jausmų prigimties suvokimą. Kai patiriame šią nesamprotinę išmintį, būname už vilties ir baimės ribų. Ko turėtume bijoti dabar, ko turėtume tikėtis? Tiesą sakant, išsivadavimas jau įvyko, jis yra pačioje šioje patirtyje. Kai mūsų prote nėra vilties ar baimės, tai mes ir vadiname laisve. Tai mes ir pasiekiame per bardo meditavimo pratybas.
Kai tik suvokiame proto prigimtį, atpažinę ją vienoje vienintelėje mintyje ar jausme, tą pačią akimirką suvokiame tikrąją visų minčių ir jausmų prigimtį.
Mums nereiks atskirai ieškoti kiekvienos naujos minties ar jausmo prigimties. Nereikės sau sakyti: „Taigi, su šita išsiaiškinome, o dabar spręskime kitą“. Šis požiūris taip pat būdingas Madhjamakos filosofinei mokyklai: „Vieno tuštuma yra visko tuštuma“.
Tai reiškia, kad suvokdami savojo aš tuštumą, savaime suvokiame ir išorinių reiškinių tuštumą. Šios dvi tuštumos yra neatsiejamos. Daikto, pavyzdžiui, stalo, tuštuma niekuo nesiskiria nuo asmens tuštumos. Šunjatos (tuštumos) tikrumas ir nepriklausomos gyvasties nebuvimas yra vienas ir tas pats. Ir lygiai taip pat, proto prigimtis išlieka ta pati, nesvarbu, ar ji pasireiškia kaip aistringas potraukis, pyktis ar nežinojimas.
Todėl rašinyje sakoma, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į kiekvieną galvoje kylančią mintį ar jausmą, kad galėtume priimti šį patyrimą ir neabejoti jo tikrąja prigimtimi. Kai tik suprasime supykusio proto prigimtį, kai kils pavydas, aiškiai pamatysime ir pavydaus proto prigimtį. Rašinyje sakoma, kad tai tarsi suvoktum vandens prigimtį. Jeigu ištirsime vieną vienintelį vandens lašą ir suprasime, kas tai yra – dvi vandenilio molekulės ir viena deguonies molekulė, tada tikrai žinosime, kad bet koks vanduo, kuris pasitaiko mūsų akiratyje, savo sudėtimi yra visiškai vienodas. Mums nereikia kiekvieną kartą tirti vandens. Mes tikrai žinosime, kad visas vanduo yra vienodas – ar tai būtų vanduo butelyje, stiklinėje, kriauklėje, ar tualete. Todėl neprotinga prarasti mums pasitaikiusią nuostabią galimybę – reikia dirbti su kiekviena prote kylančia patirtimi.
Nors mes suvokėme proto prigimtį teoriniu lygmeniu, mūsų savaiminis atsakas vis tiek bus likti nuošalyje nuo varginančių patirčių. Jei pyktis mums atrodo kaip varginanti patirtis, tai kiekvieną kartą, kai jis kyla mintyse, sakysime sau: „Su pykčiu taip sunku dirbti, todėl dabar to nedarysiu. Verčiau pasirūpinsiu aistringu noru, kai jis kyla, man tai daug geriau sekasi.“ Tačiau kai atsiranda aistringas potraukis, galvojame jau kitaip: „Maniau, kad su potraukiu bus lengviau nei su pykčiu, bet dabar suprantu, kad taip nėra. Palauksiu pykčio, o tada imsiuos reikalo. Nuspręsta! Kai kitą kartą supyksiu, vydosiu (kontempliuosiu, stebėsiu) proto prigimtį.“ Štai taip mes ir mėtomės nuo vieno prie kito. Perkeliame dėmesį nuo pykčio prie pavydo, nuo pavydo prie aistringo potraukio, nuo potraukio prie išdidumo. Taigi galime sukti ir sukti ratus. Bet tai vis tiek yra tas pats rėdos (cikliškas) gyvenimas. Tai nėra kelias į išsivadavimą. Štai kodėl taip svarbu būti patirtyje, kuri vyksta būtent dabar. Turime būti darbštūs, tikslūs ir išlaikyti aiškumą, kad galėtume nedelsdami „perskrosti“ ją „kiaurai“ (trekcho).
Tokiu būdu, jei nukreipdami dėmesį į kokį nors jausmą sugebėjome atpažinti proto prigimtį – ir mums tereikia tik vienos aiškios atpažinimo akimirkos – tai yra viskas, ko mums reikia. Tuo pačiu daug veiksmingiau dirbti su tais jausmais, kurie mums atrodo patys sunkiausi. Būtent į juos dera kreipti dėmesį. Jei pakankamai dažnai pasitaiko ir kiti jausmai, prasminga dirbti ir su jais, tačiau didžiausią dėmesį reikėtų kreipti į jausminę būseną, kuri mus trikdo daugiau už kitas. Išmoksime dirbti su ja, išmoksime dirbti su likusiomis. Ir atvirkščiai, jei mes blaškysimės, tuo pačiu metu griebdami viską iš karto, tada mums taip nieko ir neišeis. Viskas tiesiog vėl ir vėl nuo mūsų išslys. Neatsiras meditavimo patirčių ir neįgysime suvokimo. Turėsime viską pradėti nuo pradžių.
Trumpai tariant, meditavimo bardo yra meditavimo susitelkimo arba samadhi būsena. Samadhi būsenoje protas atsipalaiduoja ir nėra atitrauktas nuo savo krypties – šiuo atveju nuo savo paties prigimties. Todėl protas būna vienovės – sąmoningumo ir erdvės neatskiriamumo – būsenoje. Pagrindinis bardo meditavimo būdas yra vipashyana meditavimas – būdas, leidžiantis įgyti skvarbų regėjimą arba, kitaip tariant, tiesiogiai pamatyti proto prigimtį. Mes aptarėme keletą galimybių vipashyana pratyboms. Kad ir kokį būdą nuspręstume naudoti, labai svarbu nenukrypti. Nesiblaškymas yra meditavimo pagrindas, esminis visų mūsų pratybų ramstis.
Remiantis šiais pamokymais, jei meditavimo metu kyla koks nors jausmas, labai svarbu nenukreipti dėmesio į ką nors kita, o susitelkti būtent į tą jausmą ir nieką kitą. Jokiu būdu negalime paleisti tos agnos (energijos), kurią šis jausmas atneša su savimi, koks tas jausmas bebūtų. Mums dera išlaikyti dėmesį joje, išlaikant protą atpalaiduotą.
Jei meditavimo metu kyla kažkokia mintis, pirmiausia turėtume prisiminti, kad mintys yra dviejų rūšių – grubaus ir subtilaus lygmens. Labai svarbu dirbti su abiejų lygmenų mintimis. Grubios mintys dažniausiai lyginamos su plėšikais, o subtilios – su vagimis. Grubaus lygio mintis pakankamai lengva pastebėti. Jos yra tarsi įžūlūs plėšikai, kurie įsilaužia ir atima mūsų suvokimą. Jos tai daro akiplėšiškai ir atvirai, tiesiog mūsų akyse. Subtilaus lygio mintys dažniausiai slepiasi po mūsų dėmesio „paviršiumi“, todėl dažnai jų tiesiog nepastebime. Jos mūsų suvokimą vagia paslapčia. Jos gali atitraukti mūsų dėmesį, o mes net nepastebime jų buvimo. Net jei staiga atkreipiame į jas dėmesį, jos iš karto vėl nuo mūsų slepiasi. Jos pavagia mūsų vydojimą, susikaupimą, mūsų meditacijos kryptį. Todėl pamokymuose kalbama apie tai, kad turime padaryti visa, kas įmanoma, jog brangintume savo suvokimą.
Iš Dzogčeno Ponlopo Rinpočės knygos „Protas anapus mirties“
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt