Narajano įžanga

Kartą vienoj Palangos kavinėj radau Juozo Erlicko raštų tomelį. Pavarčiau. Pagalvojau, kad visai tiktų ir jogams bei visokiems dvasios ieškovams paskaityti. Ėmiausi užsirašinėti ant servetėlių tas šviesias mintis. Kai ką iškraipiau, ne taip užrašiau, kaip toj Knygoj buvo parašyta. Matyt, ranka jau rašyt atpratus. Čia tau ne klaviatūrą minkyt. Ir šiaip… Juk be priežasties daug kas įvyksta. Turim teisę klyst. Jogai žino. Štai ką užrašiau:

Sėdėjau mantrų muzikos pasirodyme. Spragtelėjęs žiebtuvėliu užsidegiau pypkę.

- Ką darot? – paklausė šalimai sėdinti garbi ponia, vilkinti „alibabos“ stiliaus kelnėmis.

- Matyt pažengusi jogė… – pagalvojau.

- Rūkau, – atsiliepiau. – Ką čia daugiau darysi?

- Iš proto išėjot?

- Taip, – patvirtinau.

- O jūs?

Ji nusigręžė.

Paikas klausimas. Protingi į tokias vietas nevaikšto.

***

- Jūs turit laiko? – stabdau gatvėj poną.

Ne, jis neturįs.

- Gal žinote, kas galėtų turėt? Aš ne vietinis, pusmetį Indijoj praleidau…

Ponas eina šalin. Nekeliaujantys nervingi. Bet kaip jie sugeba laiką iššvaistyt?

***

Rytą visados paklausiu savęs:

- Ar viskas gerai?

- Gerai, gerai, – atsakau.

O taip norėtųsi pasiguost, paaiškint, kad nieko gero… Bet argi supras? Tas jogas pozityvų mastymą praktikuoja.

***

Girdžiu, vyksta sudėtingi procesai. Galvoju: tegu sau vyksta. Bet gali ir nevykt. Žiūrėkit, kaip jums geriau.

***

Pastebėjau, kad jogų, nuolat kartojančių „viskas į gera“, mėsa skanesnė.

***

Stvėręs ylą – šmakšt! – ir praduriu sau užpakalį. Sėdžiu susimąstęs. Mitrus darbelis, o naudos jokios.

Ko gero, man jau vėlu jogą praktikuot.

***

Prisimenu, ėjau pas moteris, o tos man sakė:

- Kai mes kartu, išnyksta visas pasaulis, lieki tik tu vienas.

Buvo labai neramu dėl pasaulio.

Dabar sėdžiu šalikelėj (meditavimo padėty). Ponios eina pro šalį, o į mane nė nedirsteli. Panašu, kad pasaulis liko. Išnykau tik aš.

Tai didelė mūsų pergalė.

***

Pastebėjau, kad miške daug vabalų ir visi mažesni už mane. Bet visi juda, kruta. Nerasi tarp jų anei vieno susiraukusio.

Gražu pažiūrėt, kaip skuodžia toksai žemažiūris. Užtveriu kelią. Puola šen, puola ten, it pradedantis jogas.

Aš – trept kojele.

Grįžtu iš miško. Jau atlaidesnis visokiems jogams.

***

Ten, kur teka Neris, gyveno kiemsargis Kairys. Kasė sniegą, pavargo, susirangė pusny ir užmigo.

Dūlino pro šalį pažengęs jogas:

- Kask, tinginy!

Kiemsargis išsižiojo ir nukando jogui koją. Gimines vaišino, pats valgė ir jogą girdami geru minavojo. Paskui greit visi Nušvito.

***

Štai jūs įeinate į Rūmus, kuriuose yra 366 kambariai, atsisėdate ant aukso puodo ir sušunkate:

- Ei! Ar yra čia kas nors?

Jums atsako:

- Nieko nėra. Viskas čia jūsų.

Jūs pabalate, paraustate ir išbėgate.

Ir parbėgęs savo lūšnelėn rašote prašymą guru, kad priimtų į jogos mokytojų kursus su nuolaida.

***

Dažnas nūnai verkšlena: ką gero nuveiksi be pinigų… Klystate, gerbiamieji!

… Gūdus vidurnaktis. Aplinkui – tamsa. Ir tik mano ašrame dega lempa.

Atveriu langą ir išleidžiu dalį šviesos Lietuvon.

Ilgai stoviu, mosuodamas ranka, idant toji pasklistų tolygiai.

Telydi jus žingsnius, broliai jogai.

***

Du žmonės pro vartų grotas žiūrėjo į seimą. Vienas matė purvą, kitas – žvaigždes.

Po kurio laiko abu susitiko jogos klube vakarinėj meditacijoj.

***

Maironis tarė:

- Išnyksiu kaip dūmas…

Ir išnyko.

Didis jogas buvo Maironis.

***

Keltis iš lovos. Praustis. Rengtis. Valytis dantis. Kalbėtis su Savimi.

Aišku, galima viso to nedaryti.

Bet kas tada lieka?

***

Stoviu kryžkelėj, žiūriu, kaip jogai eina pro šalį.

- Jūs einat pro šalį? – klausiu.

- Taip, – sako jogai, – mes einam pro šalį.

Pašaipiai linkteliu galva. Nieko kito ir nesitikėjau.

***

Vis daugėja mūsiškių jogų, be jokio reikalo po pasaulį važinėjančių. Patykojęs, užmaunu tokiam ant galvos maišą, įsodinu į savo seną geldą ir pavežėjęs išlaipinu miškuose šalia alkakalnio prie Baisogalos.

Ne visi dar gimtinės takeliai išvaikščioti!

***

Jogas yra mano draugas. Gerai yra turėti draugą. Aš dažnai galvoju apie Jogą. Negerai, kad Jogas neturi draugo.

***

Ant mano sienos jau kelinti metai stovi laikrodis.

Kartais aš prieinu prie sienos ir kurį laiką stoviu kartu su juo.

Širdin smelkiasi tylusis džiaugsmas.

***

Šiam pasauly visko būna. Atsimerki vieną rytą ir nežinai: verkti ar juoktis?

Bet užsimerki ir viskas praeina.

***

Kartą gyveno…

Dabar nebegyvena…

Nušvito.

***

Kaliau vinį į sieną, ir siena nugriuvo. Jogai, sėdėję anapus, kalbėjo:

- Rytoj sekmadienis!

- O poryt? – pasidomėjau.

- Tie atsakė:

- – Eik lauk, kvaily!

Išėjau ir laukiau Nušvitimo prie durų.

***

Šįryt miestą užplūdo rūkas. Ir mano galvoje rūkas. Ir cigaretę rūkau.

Jogai klaidžioja po rūką.

- Eikite ten, – rodau.

Jie nueina ten, o aš – į priešingą pusę.

Man ne pakeliui su lengvatikiais.

***

Būna: eilinė kaimo vištelė staiga liaujasi dėjusi kiaušinius, pasipūtusi šlaistosi po kiemą ir vis bando om giedot.

Bet kaimiečiai žino: paplukdžius tokią vištą kibire su šaltu vandeniu, reiškinys greit praeina.

Sakau, gal ir sertifikuotus jogos mokytojus šitaip…

***

Jis pabunda anksčiau už tave. Tu dar snūduriuoji, o jis jau keliasi. Tu dar guli, o jis jau meditavimo padėty sėdi.

Galvoju, kas jis toks?

***

Pastebėjau, kad gyvenimas eina, o žmonės bėga, važiuoja ir net skrenda.

Dažniausiai skrenda jogai. Užtat jie yra labiausiai atitrūkę nuo gyvenimo.

***

Tu skundies: niekaip nespėju koja kojon su gyvenimu. Žengiu žingsnį – gyvenimas du, žengiu du – gyvenimas jau kažin kur nuėjęs…

Sakau: nusispjauk ir eik medituot.

Juk gali būti, kad tai ne mūsų gyvenimas.

 

Pagal: J.Erlicką. Bandymai pažadinti ir pavadinti.

Nusirašyta ant servetėlių Palangos kavinėj 2015 metų rudenį

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt