Klausimas: Į tokią štai mintį šiandien medituoju. Iš pradžių žmogus ieško reiškinių prasmės, kurdamas tas prasmes ieško dar gilesnės prasmės, gilinasi į esmę, taip sakant, kuria prasmių lauką. Mato prasmę praskridusiame paukštyje, nukritusioje ant žemės šakelėje, aiškinasi sapnų prasmes, nori pamatyt, kas už to slypi.

O paskui ateina laikas, kai Mokytojas pasako, jog nėra jokios prasmės, tada lyg ir pats imi tai suvokti ir pamatyti, kad prasmės yra tik tavo galvoje…

Tai lyg išsilaisvinimas. Bet prasmių laukas visada pripildytas reikšmių. Ir, rodos, jeigu nepanirsi giliai į tą ar kitą prasmę, nieko ir neatrasi, net ir ją atmetęs. Jei matysi tik beprasmybę visa kur, būsi tiesiog lėkštas neišmanėlis. O taip norisi būti „kažkuo!“- Žinančiuoju. Ir tada suprantu, kad tai ego troškimas. Tada suprantu, kad yra pasauliai bei jų taisyklės ir privalu jų laikytis, kaip dėsnių.

O tada ateina Mokytojas ir sako – atmesk viską…

Atsakymas: Medituojant dažnai prasmės iškyla pačios. Tačiau kiek jos „ateina“, o kiek kyla tavo proto erdvėje, kaip vaizduotės padarinys? Taip pat atkreipk dėmesį į mąstymo dvilypumą ašyje prasmė – beprasmybė. Paviršiniame mąstyme prasmė labai apčiuopiama ir aiškiai formuluojama, o einant giliau pamažu nyrame į tokį, sakyčiau, „kvantinį“ reikšmių lauką, kur viskas susiję su viskuo. Ir kiekvienas ženklas, kiekviena šakelė įgauna reikšmę, jei yra tas, kas ją pastebi, atkreipia savo dėmesį. Bet tam reikia tvarios stebėtojo būsenos, sąmoningo buvimo.

Dvilypiame matyme beprasmybė prieštarauja prasmei ir ja naikina. Vienatiniame suvokime prasmės nebuvimas yra lyg pagrindas, iš kurio kyla užgimdami begaliniai prasmių laukai. Iš neapreikštumo gimsta apibrėžtis.

Neapreikštumas savyje talpina visas galimas prasmes. Iš to vandenyno jos sukyla ir auga įvairiais lygmenimis. Kuo labiau prasmė išreikšta tuo daugiau ji kampuota ir aštri. Šis aštrumas žeidžia kitus tokius pat pavidalus. Žeisdamos panašias į save sąrangas, jos žudo viena kitą, nes apibrėžtumas ir kietumas sukelia trapumą ir skilimų, pažeidimų galimybes. Minkštų sąrangų toks kietumas įžeisti/pažeisti negali. Kaip negalėtų peilis pažeisti vandens arba dujų. Peilis rėžia tik kietus daiktus. O vanduo perrėžtas tuoj pat atgauna pilnumą, užpildydamas erdvę, jis prie jos prisitaiko, priimdamas pasiūlytus pavidalus. Pavyzdžiui, stiklainyje vanduo bus stiklainio pavidalo, o taurėje – taurės.

Tačiau nemedituojantis, aštriai dvilypis protas vis reikalauja aiškumo, reiškia, ryškios apibrėžties. Tai jis pasiekia supaprastindamas sudėtingą į paprastesnį. Paprastinama tol ir tiek, kad protas galėtų suprasti ir priimti. O taip pat, gauti pasitenkinimą iš to tariamo, menamo aiškumo. Taip pat pasitenkinimas ateina ir iš kovos santykio, atmetimo, kuris pasireiškia kaip neigimas. Ši proto savybė neįsisąmonintai siekia saugumo pojūčio, nes atskiriant savus nuo svetimų, atsiranda oikumena, apgyvendinta sritis, namai, kur protas gerai jaučiasi. Ir kiek proto apgyvendinta ‚sritis“ plati, priklauso nuo sąmoningumo būklės.

Čia kalbu be teigiamų ir neigiamų vertinimų, nes tame paminėtame laikotarpyje žmogus jaučia poreikį saugumui ir aiškumui, kaip jam reikia šeimos, draugų, Tėvynės, bendraminčių draugijos ir t.t.

Tada Malonės būdu žmogus pradeda dvasinius ieškojimus, nes aštrūs prasmių lauko kampai sukelia skausmą, ilgalaikis skausmas – kančią, o ilgai trunkanti kančia (jei anksčiau dar nebūna nužudžiusi) sukelia gilų ilgesį. Šis ilgesys gali ateiti ir kitu būdu, be tokios didelės kančios, bet jis reikalingas, kad kelionė į save ir išsiveržimas iš tampraus prasmių lauko prasidėtų. Šiame vyksme tiktų toks pavyzdys: medžiaga pati save meta į ugnį ir išskirdama didelę agną, šilumą tampa tuo, ką sunku įprastu žvilgsniu pamatyti ir įvardinti. Matome tik liepsną, patį medžiagos persikeitimo vyksmą, o jo išdavos pasilieka slėpiningomis vartotojo žvilgsniui…

Bet ar pati medžiaga įmetė save? O gal jai kažkas padėjo? Kur ta ranka, kuri švystelėjo malką į ugnį? Iš kur tas ketinimas, pats poreikis?

Tik išėję į pačias sąvokų ir sampratų užgimimo ištakas, mes galime suvokti jų gimties ryškėjimo ir atsiradimo slėpinį. Kol esi austuvoje, jos sąranga neleis tau matyti laisvai, nes nešiojami akiniai iššaukia spalvas, o spalvos kuria matomo pasaulio prasmes. Reikia išsilaisvinti, todėl gydytojui sunkiausia gydyti save.

Tačiau išsilaisvinimas glūdi ne pabėgime nuo prasmės, ne jos paneigime ar priėmime/įtikėjime, o pačiame pažinimo vyksme, kuris senovėje buvo vadinamas graikiška sąvoka „gnosis“. Šis suvokimas yra slėpiningas, jis primena Gyvybės medį. Ieškančiojo suvokimas leidžiasi iš viršaus į giliausias šaknis, o iš ten vėl pakyla viršun. Šiame suvokimo žvilgyje apsivienija viršus ir apačia, pagal Hermio Trismegisto dėsnį. Jis, beje, Smaragdo lentelėse ir kelią nurodo. Tačiau prieš apjungimą įvyksta atskyrimas. Kad priimtum, turi atskirti. Kad atskirtum, turi atsitapatinti, leisti tapatybei būvoti be svarbumo pojūčio ir įsikišimo rūpesčiu, baimėmis, aistromis, norais ir pan.

Ši laisvė yra laisvė būti, o ne pūti. Laisvė busti, o ne dusti, šusti.

Iš esmės, tai ir yra Vydija, Vyda, Vydė. O priemonės gali būti įvairios, bet priemonės nėra pati Vyda. Kaip būdas tik veda į būtį, bet grynoji būtis yra omžina ir savaiminga, ji neturi būdo, nors esti visuose būduose, kuriuos tik žmogaus mintis ir suvokimas pasiekia.

Kai Mokytojas pasako atmesk viską, įsijungia vyksmas, kuris baigiasi visuotiniu priėmimu. Toliau mūsų įprastu suvokimu nebevyksta jokio vyksmo, todėl laikome tai kelio pabaiga.

Kelio pabaiga yra ten pat, kur yra jo pradžia, gyvatė ryja savo uodegą, niekada nesurydama. Pasaulis virsta ir mainosi. Bet Stebėtojas tai paliudijantis yra esminis dalykas, Horo akies simbolis jį gerai išreiškia. Stebėtojas nėra austuvos dalis, jis yra laisvas iš prigimties. Tik esant galimybei stebėti neprisirišant įsijungia slėpininga Didžiojo Proto kūrybos galia. Ši stebėjimo galia padeda tyrinėtojui nepasiklysti begaliniuose žvaigždinių pasaulių labirintuose, „Tėvo kambariuose“.

Tad „gnosis“ yra galimybė pažinti, suvokti, atsidurti Vydos būsenoj, o joje viskas dera, yra dermėje.

O noras būti kažkuo yra puiki gamtos dovana, padedanti išgyventi. Jogas šia prasme keliauja priešingo kryptingumo vedinas, bet jo kelias mažiau apčiuopiamas, jis simboliniame Danguje, keliauja su žemiškais keliais nesusikirsdamas. Kaip sakė Mokytojas, kas kiesoriaus kiesoriui, o kas Deivo – Deivui. Kelias ilgas arba trumpas, tai jau antrinis dalykas. Jis gali būt toks trumpas, nuo savęs iki Savęs, kad net nepastebėsi.

Klausimas2: Skaitau ką parašei vėl ir vėl, gilinuosi. Labai jau giliai pilosopiškai surašei. Vaizduotė turi nupiešti paveikslą, kad protas suprastų. Sausos sąvokos dar sunkiai pasiduoda supratimui. Galiu gal tik labai paprastai parašyt, ką supratau.

Pažinimas, prasmių paieškos, tai būtina sąlyga išejimui į šviesą, bet kol laikysiesi įsikibus į tas paieškas, kol viska sureikšminsi, bijodamas ką tik atrastą tiesą atmesti – tol būsi įkalintas tos prasmės svarbumo.

Čia kaip didžiausioje aistroje – atstumi savo aistros tikslą, numeti jį – taip įgaudamas dar didesnę galią, kaip didžiausiame savo pasiekime – atsisakai visko, kaip nereikalingo. Aš pasakiau! Kaip svarbiausios minties reiškėjas – kuris tuoj pat juokiasi is savo žodžių. Laisvas! Jų nepriskiria sau.

Amžinasis prasmių lauko keliautojas, einantis nuo vienos prasmės prie kitos, pasiklydęs savo prasmių labirinte, nežino kuri kojinė yra kairė, kuri dešinė.

Esu labai praktiška, ir man maudytis sąvokų vandenyne yra gana sunku. Gal kažkiek ir išsilaisvinau nuo bėgimo, ir atsirado daugiau veržimosi.

Dievo paieškos eina per medžiaginio pasaulio pažinimą, skverbiantis į dvasios pasaulį. O gal atvirkščiai? Atrandant visame kame Dievą.

(Pakilti ir leistis, leistis dar giliau, kad pakiltum dar aukščiau: sinusoidė. Kiek yra pliuso – tiek atsiranda minuso. Ir tai vis dvilypiame pasaulyje. O vienis yra ta ašis, šiuo atveju ji gulsčia (horizontali). Ir tada kažkas už viso to. Statmena tiesė, tas stebėtojas, kurio atžvilgiu dalelė juda. Jam gi nesvarbu. Ta ašis visada yra. )

Skliausteliuose aprašiau pamatytą vaizdą, jis gali būti klaidingas, nes aš nežinau.

Atsakymas2: Visa, kas kyla susitelkus į prasmių lauką, yra puiku. Perskaityk dar kartą viską. Pabaigai galiu tik priminti Hermio Trismegisto (Smaragdo lentelė) išmintį, kuri čia labai tiktų:

„Tai, kas yra apačioje, atitinka tą, kas viršuje aptinkama; ir tai, kas aptinkama viršuje, atitinką tą, kas yra apačioje, kad įvykdytų vieningo reiškinio stebuklą.

Ir taip reiškiniai visi atsirado iš Vieno, Vienio pagalba: taip visi reiškiniai iš tos vienos esybės atsirado prisitaikymo būdu.

Tėvas yra jos Saulė (Sol), motina yra jos Mėnulis (Luna). Vėjas ją savo įsčiose nešiojo. Žemė yra jos Maitintoja.

Esybė ši yra visokio tobulumo tėvas Visatoje visoj.

Jėga jos nedaloma išlieka, jai žeme patampant.

Tu atskirsi žemę nuo ugnies, subtilų nuo grubaus, švelniai, su meistriškumu didžiausiu.

Ši esybė iškyla nuo žemės į dangų ir vėl į žemę nusileidžia, priimdama aukščiausių ir žemiausiųjų pasaulių jėgą. Taip tu įgyji viso pasaulio šlovę. Todėl tave paliks visa tamsa.

Ši esybė yra visų jėgų jėga: nes ji subtiliuosius reiškinius nugali visus ir į visus tvirtuosius daiktus prasiskverbia.

Тaip sukurtas pasaulis.”

Yogi.lt rasi ir laisvą vertimą, kuris yra kiek aiškesnis:

HERMIO TRISMEGISTO SMARAGDO LENTELĖ – NUORODA ČIA

NARAJANAS IR DRAUGAI: KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI (7)

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt