Budos dharmos pasaulėvyda

tenzin_rinpoche Visas mūsų patyrimas, įskaitant ir sapnus, atsiranda iš neišmanymo. Toks pareiškimas Vakaruose skamba bauginančiai, tad pirmiausia reikėtų paaiškinti, ką reiškia neišmanymas. Tibeto kryptis išskiria dvi neišmanymo rūšis: įgimtą neišmanymą ir įgytą neišmanymą. Įgimtas neišmanymas yra samsaros pamatas, nusakantis įprastas būtybes. Šis neišmanymas yra apie tikrąją mūsų prigimtį bei tikrąją pasaulio prigimtį, dėl ko įsiveliame į dvilypio proto regimybes.

Dvilypumas paverčia poliškumą ir priešpriešas tikroviškomis. Jis padalija vientisą patirčių vienovę į tą ir kitą, teisingą ir neteisingą, tave ir mane. Remdamiesi tokiomis skirtimis sampratų lygmenyje, mes suskirstome, ką labiau mėgstame, o tai pasireiškia kaip prisirišimas ar pasibjaurėjimas – įpročių sąlygoti atsakai, sudarantys didžiąją dalį to, ką laikome savimi. Norime šito, o ne ano, tikime tuo, o ne kitkuo, gerbiamą šitą dalyką, o niekiname kitą. Norime malonumo, patogumų, turtų bei šlovės, tačiau bandome išvengti skausmo, skurdo, gėdos, nepatogumų. Tokių dalykų norime sau ir tiems, kuriuos mylime, o kiti mums nerūpi. Norime patirti tai, ko neturime, arba norime laikytis patirčių ir išvengti neišvengiamų pokyčių, be kurių šios patirtys nutrūktų.

Mums sąlygoja aplinka ir papročiai (kultūra), kurioje gyvename, tačiau mes patys visur su savimi nešamės sąlygiškumo sėklas. Visa, kas mums neduoda ramybės, iš tiesų tėra mūsų prote. Dėl savo nelaimių kaltiname aplinką, aplinkybes ir tikime, kad pakeitę sąlygas tapsime laimingi. Tačiau aplinkybės, kuriose atsiduriame, tėra antrinės kančios priežastys. Pirminė priežastis – tai įgimtas neišmanymas ir iš to kylantis troškimas, kad viskas būtų kitaip negu yra dabar.

Gal būt nusprendžiame pabėgti nuo miesto keliamos įtampos į kalnus ar prie vandenyno. Arba galime iškeisti turimą erdvę ir kaimo sunkumus į miesto malonumus. Toks pokytis galėtų pasirodyti šaunus, nes antrinės priežastys pakeistos, tada galbūt atsiranda pasitenkinimas esama padėtimi. Tik ar ilgam? Nepasitenkinimo šaknys kartu su mumis kraustosi į naujus namus ir iš jų išauga naujas nepasitenkinimas. Netrukus vėl kyla sumaištis tarp baimės ir vilties.

Kol tapatinamės su nepastovaus proto prisirišimais ir pasibjaurėjimais, mes kuriame neigiamus pojūčius/jausmus, kurie gimsta iš erdvės tarp to, kas yra, ir to, ko norime. Iš tų pojūčių/jausmų atsirandantys veiksmai, į kuriuos galima įtraukti iš esmės visus kasdienio gyvenimo veiksmus, kuria karminius įspaudus.

Karma reiškia atoveiksmį. Karminiai įspaudai – tai veiksmų išdavos, kurios išlieka proto sąmonėje ir daro įtaką mūsų ateičiai. Iš dalies karminį įspaudą galime suvokti per sąvoką, kuri Vakaruose vadinama pasąmoniniu kryptingumu. Tai polinkiai, vidinės ir išorinės elgsenos paruošiniai, įsišakniję įpročiai, įprastas sampratų kūrimas. Visi šie dalykai sukelia mūsų jausminius atsiliepimus į aplinkybes bei protinį supratimą, taip pat mums būdingus juslinius/jausminius įpročius bei proto nelankstumą. Jie kuria ir sąlygoja kiekvieną mums būdingą atsaką į bet kokį patyrimą.

Iki savęs suvokimo tikrąją žmogaus prigimtį temdo įsišaknijęs neišmanymas, iš kurio kyla samprotaujantis protas. Įsipainiojęs į dvilypį matymą, samprotaujantis protas išdalina vientisą patyrimo erdvę į sampratų vienetus, o tada sąveikauja su tais proto atspindžiais, tarsi jie gyvuotų kaip atskiros būtybės ar dalykai. Pirminis dvilypumas dalija patyrimą į savą ir svetimą. Iš tapatinimosi tik su vienu patyrimo atspindžiu, savimi, sukuriamos pirmenybės. Iš jų kyla bjaurėjimasis ir troškimas, kurie tampa tiek kūniškų, tiek protinių veiksmų pagrindu. Šie veiksmai palieka pėdsakus žmogaus prote kaip sąlygotas kryptingumas, kas sukelia dar daugiau prisirišimo ir bjaurėjimosi, o tai skatina naujus karminius įspaudus, ir taip be galo. Šitaip veikia pats save įsukantis amžinas karmos ratas.

Didžiosios Tobulybės (Dzogčeno) Mokymuose visada ryškus klausimas yra toks: atpažįstame ar neatpažįstame savo tikrąją prigimtį, ar suprantame, kad tos prigimties atspindžiai reiškiasi kaip patyrimas? Sapnas yra mūsų pačių proto atspindys. Tuo lengva patikėti pabudus. Visai kaip Budos po atbudimo žino, kad samsaros būtybės ir dalykai tėra įsivaizduojami. Ir lygiai taip pat, kaip pratybų reikalas yra atpažinti menamą sapno prigimtį miegant, turime atlikti pratybas, kad atpažintume menamą budraus gyvenimo prigimtį. Šiek tiek išmanant apie tai, kaip atsiranda sapnai, galbūt taps lengviau suvokti, ką reiškia „iliuzijos“ ir „būties nesąvastingumas“. Svarbu, kad tai pasidarys lengviau pritaikyti per savo patyrimą.

Patyrimas atsiranda tuo pačiu vyksmu, nepriklausomai nuo to, miegame ar esame pabudę. Pasaulis – tai sapnas. Mokytojas ir Mokymai yra sapnas. Mūsų pratybų išdavos – irgi sapnas. Nėra tokios vietos, kur sapnas sustotų, kol neišsilaisviname į tyrą Suvokimą-Žinojimą (Rigpa). Iki tol mes ir toliau sapnuojame save tiek sapnuose, tiek kūniškame lygmenyje.

Jei žmogus nežino, kaip dirbti su mintimis, tai reiškia, kad pats yra jų valdomas. Žinoti, kaip dirbti su mintimi, reiškia, jog mintis yra atpažinta ir panaudojama arba teigiamam tikslui ir doram veiksmui, arba išlaisvinama į jos tuščiąją esmę. Štai taip mintys yra panaudojamos dvasiniame kelyje. Lygiai taip pat į kelią galime pasiimti klaidingą įsivaizdavimą, kančią ir bet kokias kitas patirtis, tačiau, norėdami tai padaryti, privalome suprasti, kad visko, kas iškyla, esmė yra tuščia.

Šitaip darant kiekviena gyvenimo akimirka yra laisva, o visos patirtys – dvasinės pratybos: visi garsai tampa mantromis, visi pavidalai yra tyra tuštuma, o visa kančia – Mokymas. Tai ir turima omenyje sakant „persikeitimas/atsivertimas į kelią“.

Tiesiogiai suvokiant, kad nėra pykčio sukėlėjo ir kad jis kaip ir sapnas yra tik proto atspindys, pykčio mazgas atlaisvėja ir nebepančioja žmogaus. Kai suvokiame, kad įsivaizduojama gyvatė, kurios bijome, tėra virvės gabalas, vaizdinio galia dingsta. Supratimas, kad vaizdiniai yra tuščias spindesys, veda į pripažinimą, kad protas ir patyrimas yra bendra.

Tibetiečių kalboje yra sąvoka lhun drub, kuri verčiama kaip „savaiminga tobulybė“. Tai reiškia, kad nėra ką nors kuriančio kūrėjo. Viskas yra tiesiog taip, kaip yra, savaime iškyla iš pamato kaip tobulas tuštumos ir skaidrumo pasireiškimas. Kristalas nesukuria šviesos: jo prigimtinis darbas – tiesiog praleisti šviesą. Veidrodis nesirenka, kurį veidą atspindėti: jo prigimtis – atspindėti viską. Suvokę, kad viskas, kas vyksta, įskaitant ir įprastą savęs pojūtį, tėra proto atspindžiai, mes tampame laisvi. Be tokio supratimo mes miražą laikome tikru, aidą – atskiru balsu, o ne savo. Atskirumo pojūtis yra labai stiprus, tad mes įsipainiojame menamame dvilypume.

Šie pavyzdžiai paryškina tai, kad niekas negyvuoja nepriklausomai, taip pat išryškina patiriančiojo bei patyrimo vienybę. Sūtros Mokyme tai vaidiname tuštuma, Tantroje – regimybe, o Dzogčene – vienio lauku. Savastis ir patirties dalykas nėra du dalykai. Pasaulis viduje ir išorėje yra mūsų pačių pasireiškimas. Mes todėl gyvename tame pačiame pasaulyje, nes dalijamės ta pačia bendruomenine karma. Tai, kaip žiūrime į patyrimo reiškinį, lemia, kokių patirčių sulaukiame ir kaip į jas atsiliepiame. Tikime savo įsivaizdavimu, kad būtybės gyvuoja nepriklausomai, kad jos gyvena kaip atskiri gyviai ir daiktai. Kai tikime, kad kažkas ten yra, tai taip ir yra! Šitai turi galios mus paveikti. Patys sukuriame pasaulį, į kurį patys atsiliepiame.

Pasibaigus mūsų gyvasčiai, išyra mūsų kurtas pasaulis, bet ne pasaulis, kuriame gyvena kiti žmonės. Su mumis pasitraukia mūsų suvokimas ir tai, kaip viską matome. Jei suardome savo samprotaujantį protą, savaimingai atsiskleidžia po juo esanti tyruma. Kai tiesiogiai žinome, jog nei savastis, nei pasaulis nėra nepriklausomi, tuomet kas beatsitiktų, tai neturi galios mūsų atžvilgiu. Kai liūtas savo atspindį vandenyje palaiko kažkuo tikra, jis išsigąsta ir urzgia. Supratęs, kad atspindys yra regimybė, jis jau nebebijo. Stokodami tikrojo supratimo, į menamus savo proto atspindžius atsiliepiame dviem būdais: prisirišimu arba bjaurėjimuisi. Taip kuriame karmą. Kai įsisąmoniname tikrą tuštumos prigimtį, esame laisvi.

Tenzin Wangyal Rinpoche. Tibetan Yogas of dream and Sleep, 1998.

Dankhar-Gompa-Spiti

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt