Žmogus negali būti išgelbėtas jokios išorinės jėgos – tai amžinasis dėsnis.
J.P.Blavatskaja
Aštuonios didžiosios nelaimės, kurios įvardytos senovės šventraštyje „Auksinių taisyklių knyga“ ir savais žodžiais atpasakotos Narajano 2010 metais.
1. Juslinių patyrimų troškimas, vergavimas savo aistroms. Jusliniai patyrimai yra „gyvūninės“ kilmės, jie pirmiausia būdingi gyvūnijos pasauliui, jų šaknys yra ten. Šių troškimų atsisakymas – sudėtingas klausimas, nes įgyta karma turi būti išgyventa, ištirpdyta vidinio persikeitimo ugnyje. Besitapatinantis su savaisiais norais ir aistromis žmogus yra jų vergas, jis yra nelaisvas. Toks yra arčiau gyvūnų karalijos, nei žmonių pasaulio.
*
2. Pasibjaurėjimas visu tuo, kas įvilkta į negražius išorinius pavidalus. Žmogui būdingas amžino grožio siekimas, tačiau ne viskas yra gražu, kas gražiai blizga. Tikrasis grožis dažnai nėra išoriškai spindintis. Jogai mokosi priimti visus pavidalus, neskirstydami jų pagal savo suvokimą. Todėl medituoja į tai, kas yra „negražu“.
*
3. Įsišaknijęs asmeninis išdidumas ir nemokšiškumas. Jis įgauna įvairias skvarmas ir yra labai klastingas. Labai sunki išdidumo rūšis – dvasinis išdidumas, kai dvasiniais dalykais užsiimantis žmogus išvysto „tyrą ego“. Ir pats prieš jį tampa bejėgis.
*
4. Klydimas dėl asmeninio nemirtingumo. Kartais atgimimo/reinkarnacijos samprata tampa paskutine ego priebėga. Bijodamas mirties, žmogaus ego ima guostis po mirties laukiančiu tęstinumu, tapatindamas amžiną sielos dvasinę būtį su savuoju laikinu ir mirtingu ego.
*
5. Abejonės dėl Gyvenimo ir Gėrio amžinumo, materializmas. Medžiagiškumas yra vienpusiškumas, „praktinio“ proto pergalė, kai tikra yra tik tai, ką gali nustatyti juslės. Kartu su įsišaknijusiu ego tokia pasaulėžiūra gimdo neigimą (nihilizmą) ir panišką mirties baimę, nes tokiems žmonėms mirtis yra „pabaiga“.
*
6. Noras siekti Dangaus, kaip dabartinio gyvenimo tęsinio. Viena iš „paguodos“ religinių sampratų, kad po šio vargo kupino gyvenimo dabartinis ego sulauks „atpildo“ rojaus pavidalu.
*
7. Neteisingas įsitikinimas dėl išorinio religinio kulto veiksmingumo. Kalbame apie tai, kad už išorinių apeigų turi augti vidinė Esmė. Žmogus, matantis tik išorės pavidalus, o nematantis už jų paslėpto Gyvojo Dievo yra stabmeldys, kokią tikybą jis beišpažintų.
*
8. Visos egoizmo, savanaudiškumo rūšys. Egoizmas – tai savęs, kaip atskiro vieneto suvokimas. Yra „aš“ ir yra visa kita – „jie“. Tai gimdo nesuskaičiuojamas kančias, kol siela suvokia, kad nėra atskirta nuo viso likusio pasaulio. Kad, pasak Agni jogos, čia nukritusi paukščio plunksna sukelia audrą tolimuose pasauliuose.
***
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Didžiojoje Karnako (Ipet-isut) šventykloje.
R.G.Narajano nuotr.