Daugelis žmonių sako, kad jiems nesuprantama jūsų mokymo moralinė pusė, – pasakė vienas iš mūsų. – O kiti kalba, jog jūsų mokyme iš viso nėra moralės.
- Žinoma nėra, – pasakė Gurdžijevas. – Žmonės taip mėgsta kalbėti apie moralę. Tačiau moralė – tai tik savitaiga. Žmogui yra būtina sąžinė. Mes nemokome moralės. Mes mokome, kaip atrasti sąžinę. Žmonės nesupranta, kai mes tai sakome. Jie išpyškina, kad mes neturime meilės – tai todėl, kad mes neskatiname silpnumo ir veidmainystės, o, atvirkščiai, nuplėšiame visas kaukes.
Tas, kuris trokšta Tiesos, neims kalbėti apie meilę ar moralę, arba apie krikščionybę, nes jis žino, kiek mes nuo jos tolimi. Krikščioniškas mokymas yra skirtas krikščionims, o krikščionys – tai tie žmonės, kurie gyvena pagal Kristaus priesakus, tai yra daro viską taip, kaip mokė Kristus. Ar geba tie, kas kalba apie meilę ir moralę, gyventi pagal Kristaus priesakus? Žinoma, ne. Tačiau panašios kalbos bus visada, nes visada atsiras žmonių, kuriems žodžiai yra svarbiau už visa kita. Tačiau tai tikras požymis! Tas, kas tuščiažodžiauja, yra tuščias žmogus; neverta su juo gaišti laiko.
Moralė ir sąžinė – visiškai skirtingi dalykai. Viena sąžinė niekuomet negali prieštarauti kitai; užtai viena moralė labai lengvai sukuria prieštaravimą kitai moralei arba gali visiškai ją paneigti. Žmogus su „buferiais“ (sampratos, nuostatos, įsitikinimai, vertinimai ir pan. – vert. past.) gali būti labai moralus; o patys „buferiai“ gali pasirodyti skirtingi, taip kad du labai moralūs žmonės gali laikyti vienas kitą giliai amoraliais. Kaip taisyklė, tai beveik neišvengiama. Kuo „moralesnis“ žmogus, tuo labiau „amoraliais“ jis laiko kitus.
Moralės samprata yra susijusi su gero ir blogo elgesio samprata. Tačiau gėrio ir blogio sąvokos pas skirtingus žmones skiriasi; pas žmogų numeris vienas, du ir trys ji visada šališka, visada susijusi su esama akimirka ir esama padėtimi. Šališkas žmogus negali turėti kažkokio bendro gėrio ar blogio supratimo. Tokiam žmogui blogiu yra tai, kas prieštarauja jo norams, poreikiams arba jo gėrio sampratai.
Galima sakyti, jog šališkam žmogui blogio apskritai nėra, o yra tik skirtingi gėrio supratimai. Niekas niekada neveikia sąmoningai blogio vedamas, dėl paties blogio. Kiekvienas veikia gėrio tikslan, kaip jis jį supranta. Tačiau kiekvienas supranta jį skirtingai. Ir to išdavoje žmonės skandina, naikina, žudo vienas kitą dėl gėrio tikslų. Priežastis vis ta pati: žmogiškasis nežinojimas ir tas gilus miegas, kuriame žmonės yra paskendę.
Visa tai yra tiek akivaizdu, kad atrodo net keista, kaip gi taip žmonės apie šitą nepagalvojo anksčiau. Tačiau akivaizdus dalykas – jie nesugeba nieko suprasti, ir kiekvienas laiko savo gėrį vieninteliu gėriu, o visa kas lieka – blogiu. Naivu ir beprasmiška tikėtis, jog kažkada žmonės supras tai ir sukurs bendrą ir vieningą gėrio sąvoką.
- O argi gėris ir blogis negyvuoja patys sau, už žmogaus? – paklausė kažkas iš dalyvių.
- Gyvuoja, – atsakė Gurdžijevas, – tačiau tai yra labai toli nuo mūsų ir jums neverta net ir bandyti šiuo metu tai suprasti. Prisiminkite tik vieną dalyką. Vienintelė galima nuolatinė gėrio ir blogio žmogui idėja susijusi su atgajos (evoliucijos) samprata – ne mechaninės evoliucijos, suprantama, o su žmogaus sąmoningo vystymosi savo paties pastangomis samprata, su jo būties pasikeitimo, vienio jame sukūrimo, skvarmos atsiradimo jame nekintančiojo „Aš“, idėjos.
Nuolatinė gėrio ir blogio samprata gali susikurti žmoguje tik sąryšyje su nuolatiniu tikslu ir nuolatiniu suvokimu. Jeigu žmogus supranta, kad jis miega, jeigu jis nori atsibusti, tuomet visa, kas padeda jam atsibusti, bus gėriu, o visa, kas kliudo jam tame ir ilgina jo miegą, bus blogiu. Tiksliai taip jis supras gėrį ir blogį kitiems. Tai, kas padeda jiems atsibusti, – gėris, tai, kas trukdo tam, – blogis. Tačiau taip yra tiktai tiems, kurie nori atsibusti, tai yra tiems, kurie supranta, kad jie miega. Gi tie, kurie nesupranta, kad jie miega, tie, kas neturi noro prabusti, neturi gėrio ir blogio supratimo. Ir kadangi dauguma žmonių nesupranta, kad jie miega ir niekada šito nesupras, jiems iš esmės nėra nei gėrio, nei blogio.
Tai prieštarauja visuotinai pripažintoms sampratoms. Žmonės įprato, kad gėris ir blogis turi būti vienodi visiems ir pirmiausia, kad gėris ir blogis gyvuoja kiekvienam. Tačiau iš tikro gėris ir blogis esti tik nedaugeliui, tiems, kurie turi tikslą, kas to tikslo siekia. Tuomet tai, kas kliudo tikslo siekiui yra blogis, o tai, kas padeda jo pasiekimui, – gėris.
Suprantama, daugelis miegančiųjų žmonių pasakytų, kad jie turi tikslą, kad jie kažkur eina. Kai žmogus suvokia tą akivaizdų dalyką, jog jis neturi jokio tikslo, kad jis niekur neina, – štai pirmasis artėjančio atsibudimo požymis, požymis to, kad prabudimas šiam žmogui yra galimas. Jis prasideda tada, kai žmogus suvokia, kad jis niekur neina ir nežino, kur eiti.
***
„ Kaip jau buvo kalbėta anksčiau, yra daug savybių, kurias žmonės prisiskiria sau, tačiau kurios tikrovėje gali priklausyti tik labiau išsivysčiusio lygmens ir aukštesnio atgajos (evoliucijos) laikotarpio žmonėms, nei žmogus numeris vienas, du ir trys. Asmeniškumas, vieningas ir nuolatinis „Aš“, sąmonė, valia, gebėjimas daryti, vidinės laisvės būsena – visa tai savybės, kurių įprastas žmogus neturi. Tam pačiam skyriui priklauso gėrio ir blogio samprata, kurios pats buvimas susijęs su nuolatiniu tikslu, nuolatine kryptimi ir nuolatine sunkio (gravitacijos) ašimi.
Gėrio ir blogio sampratą kartais sieja su tiesos ir melo samprata. Tačiau tiksliai taip, kaip įprastam žmogui nėra gėrio ir blogio, taip jam nėra nei tiesos, nei melo.
Nuolatinė tiesa ir nuolatinis melas gali būti tik pastoviam žmogui. Jei gi žmogus nuolat keičiasi, tuomet tiesa ir melas jam taip pat nuolat keisis. Ir jeigu kiekvieną akimirką žmonės esti skirtingose būsenose, jų tiesos suvokimas yra tiek įvairus, kiek įvairus jų gėrio supratimas. Žmogus beveik niekada nepastebi, kad pradeda laikyti tiesa tai, ką vakar manė esant melu ir atvirkščiai. Jis nepastebi tų perėjimų, kaip nepastebi perėjimų nuo vieno žodelio „aš“ prie kito.
Žmogaus gyvenime tiesa ir melas neturi didelės moralinės vertės, nes žmogus negali laikytis vienos vienintelės tiesos. Jo tiesa keičiasi. Jeigu per tam tikrą laiką ji nesikeičia, paprastai todėl, jog yra palaikoma „buferių“. Ir žmogus niekada negali sakyti tiesos. Kartais „kažką sako teisingai“, kartais kažką meluoja. Iš to seka, kad jo tiesa ir jo melas neturi vertės; nei tas, nei kita nuo jo nepriklauso, o priklauso nuo aplinkybių. Ir tai vienodai pritaikoma ir žmogaus žodžiams, ir jo mintims, jausmams, tiesos ir netiesos supratimui.
Kad suvoktų tiesos ir melo santykį gyvenime, žmogus turi suvokti melą pačiame savyje, savo nuolatinį, nesibaigiantį melavimą sau pačiam.
Šis melas yra sukuriamas „buferių“. Kad sugriautum melą savyje, lygiai kaip ir tą melą, kurį mes nesąmoningai sakome kitiems, reikia sugriauti „buferius“. Tačiau be „buferių“ žmogus nesugebėtų gyventi: „buferiai“ savaime valdo jo poelgius, žodžius, mintis ir jausmus. Jeigu „buferiai“ būtų sugriauti, dingtų bet koks valdymas; o žmogus negali būti be valdymo, net jeigu šis palaikomas savaimingai. Tiktai toks žmogus, kuris turi valią, tai yra sąmoningą valdymą, gali gyventi be „buferių“. Tokiu būdu, jei žmogus imtų griauti „buferius“ viduje savęs, jis turėtų tuo pačiu metu vystyti valią. O kadangi valios neįmanoma sukurti pagal pirmą pareikalavimą ir per trumpą laiką, žmogus be „buferių“ ir su nepakankamai stipria valia gali tapti demoralizuotu. Vienintele galimybe jam tuo metu būtų kitos, jau sutvirtėjusios valios vadovavimas.
(…)
Savo sprendimų atsisakymas ir paklusimas svetimai valiai žmogui gali pasirodyti neįveikiama kliūtimi, jei dar anksčiau jis nesuprato, kad iš esmės jis nieko neaukoja, nieko savo gyvenime nekeičia, kad visą savo gyvenimą jis pakluso kažkam kitam priklausančiai išorinei valiai, kad jis nepriiminėjo sprendimų pats. Tačiau žmogus to nesuvokia, jis mano, jog turi laisvo pasirinkimo galimybę. Jam sunku atsisakyti regimybės, kad jis pats nukreipia ir gerina savo gyvenimą, tačiau joks darbas su savimi neįmanomas, kol žmogus neišsivadavo iš šių monų.
Jis turi suprasti, kad jo nėra; jam būtina suprasti, kad jis nieko nepraranda, todėl, kad jam nėra ko prarasti; jis turi suvokti savo „menkystę“ pilna to žodžio prasme.
Tiktai savosios menkystės suvokimas gali nugalėti baimę paklusti svetimai valiai. Kaip keistai tai beskambėtų, tokia baimė – viena iš pačių rimčiausių kliūčių žmogaus kelyje. Žmogus bijo, kad jį privers daryti kažką tokio, kas prieštarauja jo nuostatoms, požiūriams, sampratoms; be to, ši baimė jame pagimdo menamybę, kad jis iš tikro turi nuostatas, požiūrius ir įsitikinimus, tuomet kai iš tikro jų nebuvo ir būti negalėjo. Žmogus, kuris nė karto gyvenime nepagalvojo apie moralę, staiga ėmė baimintis, kad jį privers daryti kažką amoralaus. Žmogus, niekada negalvojęs apie savo sveikatą, o tik ją griovęs, ėmė bijoti, kad jį privers daryti kažką, kas kenktų jo sveikatai. Žmogus, kuris visą gyvenimą melavo visiems ir viskam pačiu nesąžiningiausiu būdu, staiga ėmė baimintis, jog jį privers meluoti, – ir taip toliau, be pabaigos. Pažinojau girtuoklį, kuris labiausiai bijojo, kad jį privers gerti.
Klusnumo kito valiai baimė labai dažnai pasirodo stipresnė už viską. Žmogus nesupranta, kad paklusimas, kuriam jis sąmoningai sutinka, yra vienintelis kelias į tai, kad jis įgytų savo paties valią.
Iš knygos: P.D.Uspenskis „Stebuklų beieškant“.
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt