Klausimas: šiandien ryte atsitiko įdomus dalykas. Ir vėl per jaunatį – ženklas. Ryte atitraukinėjau užuolaidas ir toks garsas nuo jų, lyg atsidusimas. Kai buvom su broliu 16-19 metų maždaug, mūsų kambaryje, kaip mes manėm, gyveno naminukas. Ir jis skleisdavo tokį lyg „atsidūsėjimo“ garsą. Paskui brolis išėjo ir tas naminukas dingo, jau nepamenu…

Ryte, išgirdusi tą garsą, tai prisiminiau, kažkaip susiejau su tuo mano „draugeliu“. Nuėjau praustis. O kai grįžau, radau ant altorėlio išvartytus daiktus, nes nuo baldakimo nukrito budistinė apsauga, vinis, kuris jį laikė, krisdama numušė Šv. Marijos skulptūrėlę iš kairės ant altorėlio, o per ašį stovėjęs angeliukas irgi nuriedėjo…

Atsakymas: Na vis tik visas pa-saulis yra „musyse“. Jis susietas su tavimi, t.y. subjektyvus, nelietuviškai tariant. Tai įvyksta tada, kai stebėtojas užmiega, o kažkokia tavo dalis ima tapatintis su kažkuo išoriniuose ar vidiniuose pasauliuose – tikėjimo pagalba. Ir tikėjimas įtvirtina vieną ar kitą pasaulio vaizdinį.

Iš kur tas vaizdinys kilo? Galbūt kaip išorinės gamtos galių ir vidinių gamtos jėgų tavyje kūrybos veiksmas. To veiksmo atoveiksmis ir yra tai, ką manai matanti ir jaučianti. Nesakau, kad toje pajautoje kažkas yra ar kažko nėra. Tačiau klausimas – o kaip atrodo atbudusiam (ar greičiau bundančiam) stebėtojui atsietas (arba kitaip tariant objektyvus) pasaulis? Kas yra pati Tikrovė?

Įsijungiant Stebėtojui, pirmiausia, matomi vaizdiniai netenka buvusios reikšmės ir išėjus iš susireikšminimo būsenos, juos galima stebėti ramiai. Antra, be susietos jungties tie vaizdiniai rimsta, nes butent ta sietis yra agnos grandinė, lyg koks elektros laidas, maitinantis patį įrankį (įrankis – tavo pa-saulio suvokimo priemonės). Tad kaip sakydavo Jogas Patandžalis, tuomet gali pamatyti tikrovę tokią, kokia ji Yra. Ir pamatyti ne vien gamtos galias savyje, susietas su pasaulinėmis galiomis, ne vien savo protą susietą su pa-saulio protu, tačiau ir tylą be pavidalų. Sąmoningą erdvę, kuri pati yra sąmoningumas.

Būdama joje gauni lyg išeitinį kodą savų pa-sauliu kūrimui, jei yra toks ketinimas. Tu negali gauti to „kodo“ anksčiau, nei atsiduri Tyloje. Nes tik tada tu vairuoji (išlaikai dėmesį vairavime, kuris vyksta pats), o ne tave vairuoja. Tu ateini iš aukštesnio vėl į žemesnį, iš pradžių pakyli, paskui tik nusileidi. Ne atvirkščiai, kaip daugelis nori ir galvoja. Prašo „kodų“ ir „raktų“ nepažinę Tylos ir jos nepripažinę. Žmogaus asmenybė yra daugialypė, įvairialypė ir savo čidakašos erdvėse gali atrasti įdomių ir nelauktų dalykų. Nes „režysieris yr išradings ir gudrs“. Kai žaidimas ar kinas pagauna, norisi žaisti ir sužinoti, kas ir kaip bus toliau. Net jei viduriniu protu sakai, kad nenori, žmoguje yra dalis, kuri nori ir visu tuo (kas tai bebūtų) tiki. Mes nepažįstame savęs.

Tačiau kas yra „aš“? Užduodant šį klausimą sau vėl ir vėl, nelaukiant atsakymo, tačiau veržiantis į žinojimą, – pamažu silpnėja ir trūkinėja ryšiai, siejantys matytoją su jo regimu pa-sauliu. Ir stiprėja už-protinis suvokimas, jog pa-saulis yra tik vieta po saule, kuri kinta ir mainosi. Gal būt, netgi įtakojant mano minčiai. Štai… ir vėl kažkas pasikeitė. Taip vyksta. Pati saulė, gyvasties ir mirties šaltinis, yra kažkas kita. Kažkas juk kita…

O Naminukui perduok, kad neišdykautų, kol tame tavo pa-saulyje jis tveria savo įsivaizduojamą gyvastį, kuri, kaip ir kiekviena gyvastis, turi savo grožio pusę ir ne-grožio pusę. Beje, ženklai irgi yra, jie parodo būsimas galimybes, grėsmes, karminius išlydžius, gyvenimo pasikeitimus ir t.t. Juk mes gyvename „matricoje“, kurioje visa, kas nutiks, jau yra nutikę. O kol dar nenutiko, ateitis yra tik beribė galimybė (iš žmogaus žiūros taško). Deiviškas žvilgsnis aprėpia vienoje aprėptyje praeitį, dabartį ir ateitį. O žmogui padeda, perspėja ženklai.

*

Klausimas: Kaip atpažinti Mokytoją? Kol kas aš esu centras dėmesy impulse, krūtinėje malda, Esu kas esu ir nesu kas nesu, su savo nerealizuotais poreikiais.

Atsakymas: Bėda ta, kad tavo galvoje košė. Ir pati bėda ne ta košė, o tapatinimasis su ja. Noras tą košę valgyt pačiam ir kitiem pasiūlyt. Dėmesio nukreipimas į šventus pavidalus yra gera pradžia – malda, mantra ir t.t. Atpažinsi ir pripažinsi savo vidinį mokytoją tada, kai nurimsi ir pasieksi atitinkamą atpažinimo būseną. Ji pakankamai paprasta. Joje nėra „poreikių“: nei įgyvendintų, nei neįgyvendintų, kaip sakai užsienietiškai „nerealizuotų“. O tik grynasis atpažinimas, būva. Esu kas Esu… Kalbant apie pasirodančius poreikius (kas seka iš tavo klausimo), klausime yra dvi viena kitą paneigiančios dalys. Jei yra poreikiai, tai nėra būsena „ esu kas esu“. Ir atvirkščiai. Jei yra poreikiai, tai yra vienoks ar kitoks medžiaginis gyvenimas, kas savaime yra normalus dalykas, ypač kalbant apie pamatinius poreikius (juk žmogui reikia turėti pastogę, drabužius, maisto ir t.t.) Tad kažkokie poreikiai yra, tačiau vidinis sąmoningumas neskuba jų tenkinti: jie yra tik stebimi ir nesukelia kančios. Esu kas Esu yra tiesiog būvis, būsena, sąlygiškai tariant Ašis, Aplink kurią gal ir sukasi norai ir mintys, bet šventosios ašies jos nepaliečia. Ji šventa, nes tyra. Ten dera ieškoti ir vidinio vedimo, kurį galėtume pavadinti vidiniu mokytoju. Kaip atpažinti mokytoją? Klausimas tame, kad mes painiojame savo mintis ir jausmus, visokius galvoje pasirodančius tariamus dalykus, su vidiniu šventu vedimu. Jau ne kartą esu sakęs, kad pradžioje dera siekti bent kokios vidinės ramybės. Tai suteiktų galimybę stebėti savo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. O jau po to sektų atskyrimas ir giluminis supratimas, tam tikra pajauta. Kas iš kur ateina, kas tikra, kas menama, tik regima. Juk galima taip įsijausti į filmą, kad supainiotum jį su šiuo medžiaginiu gyvenimu. O jau vadinami žvaigždiniai (astraliniai) pasauliai kokias galimybes teikia žmogaus vaizduotei! Tad šis atskyrimas yra darbo su savimi dalis.

Žmogus yra daugiasluoksne būtybė kaip kokia „matrioška“, daug mumyse visko sudėta, tad atpažink košę galvoje ir atskirk vidinį triukšmą nuo vidinio vedimo. Jei klausysi savęs, imsi girdėti. Ir visai tai vyksta tavo vidinėje erdvėje, kuri yra visas pasaulis, Visata, kurioje talpinasi tavo sąmoningumas. Gana paprasta, kai sustoji ir įsiklausai: visai kaip miške gražią vasaros dieną.

*

Klausimas: Sapnavau, kad buvau ir esu ateivis, bet panorau išlipt iš laivo ir mest iššūkį likimui. Mano blaivus protas, sako, kad tai viso labo sapnas. Bet kaip ten bebūtų buvę, linkiu sau atrast sielą ir grįžt Namo. Tą norėjau pasakyt (ką supratau), – ieškau atramos taško, atsispirti iliuziniam pasauly. Ar yra būdas šiam laikotarpiui. Kas aš esu? Kur tikrumas?

Atsakymas: Kas yra siela? Neseniai klausiau budistų vienuolio apie tai. Jis negirdėjęs apie jokią sielą. Pas juos tokios sąvokos nėra. Visos sąvokos yra sąlygiškos.

Kaip derinasi pirmapradė sąmoningumo būsena ir tai, ką vadini „siela“? Tai skirtingi pasauliai. Juk ir moteris negali būt tik truputį nėščia. Arba taip, arba kitaip.

Arba iliuzijos, lietuviškai menamybės, regimybės, arba Tikrovė. O sapnas yra gražus filmas, įtraukianti regimybė. Tačiau tai tik atspindžiai mūsų prote. Tikrovė glūdi kitokiame buvime.

Tik štai dar klausimas – o kas tą filmą mato?

Kas bando ieškot menamos „sielos“, kitaip tariant savojo ego, savo atskirumo? Ar reikia to ego, tos atskirties ieškot, jei ji/jis ir taip šičia?

Štai klausimai, į kuriuos galėtum pamedituot. Nelaukt kažkokių protui proteliui aiškių atsakymų, o tiesiog pabūt, parymot…

Plaukiot savo sapnų jūrose yra paprasta. Savaime juk taip išeina, tam nereikia jokių pastangų. Sapnai ateina ir praeina. Bet kančia visad lydi tokius keliautojus. Iš esmės, tai yra skraidymai ten, kur vėjas papučia. Be inkaro, be ašies. Verkšlenant ir sureikšminant tuos matomus vaizdus. Kartais jie linksmi ir lengvi, o kartais liūdni ir sunkūs. Visad tas pats sapno esmėje. Keičiasi tik vaizdai, o vaidmenys išlieka tie patys. Visus šiuos dalykus, kaip ir patį vyksmą, kurį vadiname gyvenimu, senovės indų išminčiai ir vadino maja, pasaulio iliuzija, lietuviškai tariant regimybe, galia rodytis ir rodyti menamus dalykus, taip atitraukiant dėmesį nuo Esmės. Šitaip žmogus ir vartaliojasi savose grandinėse, neatpažindamas Tikrovės ir tapatindamasis su regimais dalykais.

Visa tai yra savininko – ego priebėgos, kad tik išliktų. Galingas išlikimo instinktas, veikiantis visais lygmenimis. Kuriamos sielos, persikūnijimai – reinkarnacijos ir panašūs mieli dalykai, glostantys „biurgerio“ širdį. Jis dar tęsis, tai instinktas, noras gyvent išlikti, gamtos šauksmas.

Nes Žmogus nori tęstis ir tęstis.

Bet nėra jokios paguodos sielai – asmenybei – ego. Kas prasidėjo, tas baigsis. O štai kas už viso to, ką vadiname gyvenimu? Štai vertas klausimas. Visa kita – tik smėlis tarp pirštų…

Klausei apie būdą. Šis būdas yra Visiems laikotarpiams tinkamas. Stebėt. Atpažint. Nesirišti prie to, ką matai. Kas liks nedaloma ir neatmestina ir bus Esmė.

Viskas yra labai paprasta. Protas padaro dalykus sudėtingais. Kai atpažinsi, bus sunku sau pasakyti, kad neatpažinai. Pamatysi viską kaip kine. Tačiau tu būsi stebėtojas, žiūrovas. Kinas vyksta su „tavimi“, tačiau tai nesi tu.

O augimas gali būti tik asmenybinis. Dvasinio augimo nėra, nes dvasia savaime yra tobula visuma. Reikia tik atskirti asmenybiškumus ir gausi visą dvasios vandenyną. Tai lyg „default“ gamyklinių programų atstatymas. Tai, ką kartais vadiname dvasine evoliucija, išties yra Atgaja. Atgyjimas, atsigavimas, atpažinimas to, kas Yra. Tad viskas paprasta. Augimas tik asmenybei. Augimas tik supratimas, kad jokio augimo nėra ir būti negali, jei yra Kuriantysis Pradas, Didysis protas, Deivas, vadink kaip tik nori… Tik iš asmenybines žmogiškosios pusės žiūrint jis yra. Žmogui tai – savo būdo savybių, susitelkimo vystymas, kūno ir jo agnos ruošimas ir t.t.

Kam ruoštis? Sveikatos palaikymas, kad galėtum jausti kasdienę laimę be priežasties. Ruošimas kūno ir būdo tam esminiam supratimui, at-pažinimui ir pri-pažinimui. To, kas Yra. Šis pripažinimas yra labai giluminis vyksmas, o ne proto protelio kudakavimas.

Esmė yra Čia. Protas klaidžioja. Ir jos neranda, nes protas nėra Čia. Jo Čia niekada nėra…

*

Klausimas: Kur yra kryptis? Gal malda padėti gali?

Atsakymas: Tavo mintys padrikos. Sutelk jas ir bus kryptis, jos taps kryptingomis. Tikėjimas yra tekejimas, tai yra būsena. Protas vis kažkur kreipia tave į visas puses, mokykis jį nukreipt pats (nes tu nesi protas, o jis yra tavo įrankis), neklausyk jo radijo laidų, tų visų nesibaigiančių vidinių pokalbių… Tu negali jų sustabdyt, bet gali jų nebeklausyt, nekreipt į juos dėmesio, dėmesį nukreipiant kitur. Tada tavo protas susitelks į kažką viena. Protas lyg šuo – turi klausyt Šeimininko, bet Šeimininkas turi atbust. Jokia išorinė jėga negali pažadint miegančio Šeimininko. Tik vidinė galia su Malonės Palaiminimu, sklindančiu iš deiviškos sąmoningumo šerdies. Savo gyvenimo sapne galima maldos pagalba prašant tik šito palaiminimo, nes visa kita – nereikšmingos paties sapno smulkmenos, besikeičiantys regimybių pavidalai, minčių samplaikos be jokios reikšmės ir tvarkos. Ar tarnaut tai vidinei betvarkei? Sekt paskui mintis, kurios veda į skirtingas puses, blaško ir sekina žmogų? Malda prasminga tik tokia, kaip sakiau: vidiniam Šventajam Mokytojui pajausti, vidiniam vedimui atbudinti.

Viskas, ką matai ir jauti yra tik raibuliai proto paviršiuje. Gali leist tam protui raibuliuot, nekreipiant dėmesio į šį triukšmą. Arba gali sukurt sąmoningą, kryptingą raibulį, kurį galima būtų pavadinti ketinimu. Ketinimas ir yra kryptis. Daug krypčių kuria betvarkę, netvarkinga proto judėjimą. Tad geriau kurti vieną aiškų ketinimą ir jo laikytis. Dabar tu man prisiuntei aibę raibulių. Jų niekam nereikia, net tau pačiam.

Kažką vieną yra lengviau vykdyti, nei dešimtį ketinimų. Kažką viena galima lengviau įgyvendinti. O taip pat – pradėti stebėti. Kai įsijungia stebėtojas, tai yra pats sąmoningumas.

Pasaulis yra tėkmė, tekėjimas, jis yra žodis TAIP. Žodis NE yra jo užtvanka. Galima rinktis viena ar kita, bet dar linksmiau tiesiog stebėti, kaip pasaulis pats save renkasi. Šis stebėjimas yra išeitis iš begalinių klausimų rato.

*

- Gydymas išsivysčiusiose šalyse dabar tikrai yra aukšto lygio, išgelbėjama daug žmonių, tačiau jų sveikata irgi silpnėja…

- Ką tuomet tos šalys išvystė, jei yra išsivysčiusios?

- Technologijas, kurios pakeičia žmogų.

- Ir savo vienišumo bei nereikalingumo jausmą?

- O taip…

- Vargšai, vargšai išsivystę žmonės. Ir kur link jie išsivystė…

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.l