Straipsnis apie gintarą, publikuotas „Respublikos“ priede „Pastogė“.
„Teritorijoje, kuri dabar vadinasi Lietuva, jis buvo naudojamas per sutuoktuvių ritualus, kabinamas prie vaiko lovelės. Tam dažniausiai buvo naudojamas geltonas gintaras.
Gintaras su vabzdžiais (inkliuzais) turėjęs saugoti gyvulius, taip pat būti apsauga nuo laukinių žvėrių.
Gintarą su žolelių fragmentais nešiodavo žynio padėjėjas – žolininkas. Jis turėjo padėti jam kalbėtis su augmenijos pasaulio dvasiomis ir teisingai atrinkti reikalingus augalus bei juos dozuoti.
Vyriausiasis žynys nešiojo mėlynai baltą gintarą su inkliuzais. Jis pritraukdavo dievų palaiminimą ir teisingas pranašystes, padėdavo gražiai dirbti su vandenų, žemės, ugnies ir oro dvasiomis.
Visi kiti žyniai nešiodavo savo pačių rastus gintarus, kurių jie ieškodavo atitinkamu laiku tuoj prieš įšventinimą į žynius. Žynių talismanai turėjo padėti jiems švariai bendrauti su dievais, vandenų, žemės, ugnies ir oro dvasiomis, mineralų, augmenijos ir gyvūnijos karalystėmis.
Juodasis gintaras būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktų dvasių puolimo ir gražiai nuvestų į nežemiškąją Šviesą. Taip jis būdavo ir sudeginamas arba vėliau, kai deginimo buvo atsisakyta, palaidojamas. Visi kiti juodojo gintaro vengdavo, laikydami jį sėkmingo mirusiųjų išlydėjimo amuletu, tačiau kiekviena šeima juo pasirūpindavo, žinodama, kad jo vis tiek prireiks.
Juodąjį gintarą arba jo miltelius žynys naudodavo, jei puldavo priešas. Tai buvo ritualas, turėjęs paklaidinti priešą miškuose ir pelkėse.
Ritualams bei gydymui plačiai būdavo vartojami gintaro gabalėlių milteliai. Kaip profilaktika nuo ligų buvo geriamas geltonojo gintaro vanduo. Jį buvo įprasta laikyti puodynėje, iš kurios gerdavo visi šeimos nariai. Buvo tikima, kad šis vanduo dar ir suvienija šeimą, padeda laikytis tradicijų ir gerbti vieniems kitus. Sriubos iš jo nevirdavo, o gerdavo gryną.“
***
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt